Siūlau peržiūrėt gintaropokalbiai.lt Ten manau kokybiskesnes info rasit panasiom temom

oho, pirmas vaizdas ir maniau kad bachuriukas narkomanas, alkoholikas. po minutes nuomone pasikeite. vienas is milijono kurie sugeba atsikratyti priklausomybes. matomai galima teigti kad zmones kaltinantys save kad neturi valios yra menkos morales asmenys. stai ir pavyzdys. zmogus kitokiu budu surado savo gyvenimo kelia

Nieko ten kokybiško nepamačiau. Čia rialus atvejis, o ne žodžiai.

Šią temą galima į psichologija, religija kategorijas įkelti. Nors pats negeriu ir narkotikų nevartojų, bet peržiūrėjau visas dalis. Gerbiu tokius, nors ir mažai yra tokių išlipusių iš nevilties. Su nekatrumu laukiu 5 dalies

Keisčiausia, kad ankstesnėse temose atsiranda didvyrių, kurie bando įrodynėti, kad Dievo nėra, kad jis nepadeda, kad tai tik išgalvotos pasakos. Šiam alkoholikui padėjo tikėjimas, o ne valia.
Geriausia vieta man buvo kai jis sakė, kad alkoholikams lengviausia, nereikia sunkiai gyventi kaip dabar, yra lengva, nereikia problemų spręsti. Prisigeri ir nebeskauda. Tiesa, prisisprogti lengviau nei spręsti problemas. Visi alkoholikai iš dalies silpni, kuo jie didesnę patirtį turi, tuo jie silpnesni ir jau sunkiau rasti savo gyvenimo kelią.

Reikia penktos dalies.

P.S. Cia pas ji savitaiga,o ne Dievas...

Jei turėtum artimą draugą tikintį Dievu, kuris meldžiasi, pamatytum kaip tavo neišprusimas taptų gėdos jausmu. Labai viskas paparasta ir kadaise man taip buvo.

Turėjau gerą draugą, kuris eidavo į bažnyčią, melsdavosi ir visą kitą. Kai buvome mažesni mes iš jo juokdavomės, bet jau buvome prisitaikę prie jo. Jis niekada mums pamokslų nesekdavo, bet buvo keista, kad jis buvo kitoks. Įsivaizduokit, visi žaidžiame kieme, lakstome, žaisdavome karą, erzindavome mergaites ir taip toliau. Mūsų draugas daug ko nedarydavo. Jis negalėdavo pakelti ranką nei prieš ką. Net žiemą nežaisdavo sniego karo, vabalų neužgaudavo. Mes ir taip žinodavome kodėl jis taip daro, pasišaipydavome, bet nesityčiodavome, nes buvo kitų interesų, kurie palaikė draugystės ryšius. Užaugom ir man teko studijuoti kartu su juo. Jis dažnai sakydavo, kad negalima daryti to ir to, reikia melstis, prašyti atleidimo. O man tai buvo visiškai nesuvokiamas dalykas. Atsisėdęs ant lovos man pačiam gėda kalbėtis su savimi, kaip durnius jaučiausi. Ir kas svarbiausia, niekada netikėjau visomis šiomis "pasakomis" apie Dievą. Per studijų laikotarpį pamenu ir nejuokingų dalykėlių, o vieną kartą buvau prie mirties sleknsčio. Jis nebuvo mano geriausias draugas, tačiau meldėsi už manę net ir tada kai man gręsmės nebuvo. Jis nuolatos brangino artimus žmonės, skirdavo laiko pasimelsti už juos. Sakytumėt nesąmonė, durnius kažkoks. Tačiau, laikui bėgant man darėsi jau tikrai nebejuokinga. Buvo ir sunkų dalykų, mama ligoninėje, prasti pažymiai ar dar kas nors. Žinome, kartais būna tokių dalykų iš kurių vilties beveik nelikdavo. Visada pasikalbėdavau su juo, o jis man padėdavo. Sakau padėdavo, nes aš matydavau, kaip Dievas rasdavo neįprastą išeitį, atsakydamas į jo maldą. Ar įsivaizduojate, kaip sunku ateistui tai stebėti savaitę po savaitės? Po kurio laiko žodis "atsitiktinumas“ skambėjo kaip labai silpnas argumentas. Aš nesuvokiau kaip taip yra. Baigęs universitetą pats buvau įbridęs į paskolas, nesutardavau su žmona, savo draugais. Darbe būdavo visko. Po gerų 10 metų man nedavė ramybės ir paskambinau tam draugui. Susitikau su juo ir pasakiau jam savo problemas, taip pat pasiryžau jo paklausti nuo ko man pradėti reikia, kad tapčiau tikinčiu. Man tai buvo patys sunkiausi žodžiai per visą gyvenimą. Draugas pasakė ką man daryti, pas ką kreiptis. Jis turėjo kitą dieną išvykti, o jis prižadėjo mane nusivežti į bažnyčią kai grįš. Per savaitę mistiškai išsisprendė mano gilios problemos ir laukiau jo grįžtančio. Kai grėžo aš paklausiau jo ar jis meldėsi už mane. Jo atsakymas buvo teigiamas. Taip nuo tada ir pakeičiau savo niekuo nepagrįstus įsitikinimus. Dabar 4 metai kai išlipau iš nežinios. Toks buvo mano kelias.

Butu idomu suzinoti kaip per savaite tau Dievas padejo iseiti is skolu? As rinkciausi meditacija, labai geras dalykas kai yra blogai. O atsiverti Dievui kai netiki, ar tai imanoma?

Tai mes čia apie religija ar ką?
Nenoriu nuvilti,bet manau čia vistiek savitaiga...tau reikėjo i kažka atsiremti tai vat Dievas atsirado.

Turėjau nemažą paskolą, kelias smulkias. Jos niekur nepradingo, tačiau žmoną susigražinau, susitaikiau su draugais, šeima. Pasiūlė dirbti kitą darbą, kuriame galiu pilnai save realizuoti, nors gaunu daug mažesnę algą. Žinoma, namie būna konfliktų, tačiau reguoju daug švelniau. Ankščiau melsdavausi tik tuo atveju kai būdavo kas nors blogai gyvenime, dabar tai darau reguliariai ir nieko Viešpaties neprašau.
Taip, buvo sunku suregsti pirmą kontaktą su Juo. Iš šono atrodė, kad esu durnius ir kalbu su savimi, tačiau vis vien žinojau, kad jei jau mano draugui padėjo ne kartą ir visą tai pats mačiau kaip mistiškai pasibaigdavo visos bėdos, tai maniau padės ir man. Esu visus 4 metus patenkintas. Rezultatai nėra akyvaizdūs, tačiau toks jausmas, kad angelai saugo mane. Gali būti, kad po laiko savo nuomonę pakeistit