Įvykiai Vengrijoje susiejami su konstitucijos priėmimu, bet ir su banko įstatymu, įstatymu dėl spaudos ir dar kitų klausimų, kuriuos kelia ne tik vengrai, o visa Europos Sąjunga, dar plačiau – visas auksinis milijardas, jie turės atsakyti šiuos klausimus. Rolandas Paulauskas pabandys išvardinti juos visus.

Pirmiausia, jeigu kalbėti apie banko įstatymą. Jis kelia klausimą: kodėl vieni centriniai bankai gali spausdinti pinigus iš oro ir dalinti kitiems, o kiti negali? Kodėl yra penkios rezervinės valiutos ir jų pagrindu kažkas gyvena visada geriau negu kiti? Gyvenimas skolon, kuriame yra šiuo metu paskendęs visas auksinis milijardas. Kiek jis dar gali tęstis? Ir ar iš vis jis yra įmanomas kaip toks, neeksplotuojant visą kitą pasaulį? Gamyklos iškėlimas. Kaip galima kalbėti apie darbo vietos sukūrimą Europos Sąjungoje jeigu tu gamybą iškeli į Kiniją? Iš esmės, šiandieną klesti tik finansiniai spekuliantai ES ir viso auksinio milijardo ekonominėje erdvėje.

Antra: laisva rinka. Tai yra viena iš pamatinių vertybių ES. O kur jūs matot laisvą rinką Europos Sąjungoje? Viskas yra kotuojama ir dar kitas dalykas, kad šiandieną iškilus problemos bankams, valstybės gelbėja tuos bankus užmiršusios apskritai apie bet kokią laisvą rinką. Kur ta laisvą rinka?

Trečia: geopolitika. Akivaizdi yra JAV įtaka ES. Neužmirškime, kad stovi Amerikos karinės bazės daugelyje Europos šalių ir Europa įsivelia į pasaulio konfliktus, kurie yra net priešingi pačios Europos interesams. Vienas dalykas subombordavus Libiją Italija neteko galimybės dujų, naftos gauti. Dabar tuoj pat prasidės karas prieš Siriją ir Iraną. Dabar yra Europos šalys spaudžiamos, kad iš Irano nepirktų naftos. Kur jūs čia matote Europos interesus? Ir kada pasišneki su europiečiais, jie visi tyliai pripažįsta, kad mes nieko negalim. Čia amerikonai vadovauja. Tie klausimai yra, norit jūs šito ar nenorit.

Ketvirta: demokratija. Kas šiandieną leidžia Europos Sąjungai įstatymus? – komisarai, kurių niekas nerenka ir kurių niekas atšaukti negali. Paskyrėm ir viskas. Tie patys europarlamentarai įstatymų iniciatyvos teisės neturi. Kai reikėjo prastumti Europos konstituciją ir dvi valstybės nubalsavo prieš, mes apsisukom ir apėjom kitaip, mes priėmėm Lisabonos susitarimą. Airiją prispaudė tris kartus balsuot kol priėmė. Ar tikrai dauguma Europos Sąjungoje nori pakeisti vaikų ir tėvų santykius, kurie klostėsi tūkstančius metų? Ar tikrai šiandieną nori vyro ir moters santykius pakeisti, kurie yra susiklostę tūkstančius metų? Ar tikrai dauguma šito nori? Ar tikrai šiandien tautos nori, kad prasidėtų maišymasis, tas, kuris vyksta ES imigrantų pagalba?

Į šituos klausimus bando atsakyti Austrija (J. Haiderio atvejis). Prancūzijoje Marija La Pen, kuri realiai pretenduoja į Prezidento postą. Rytų Europa dar turi tam tikrą specifiką – mes stojom į savo susikurtą, susifantazuotą Europos Sąjungą ir mums ką sakė? Privatizacija, užsienio investicijos išspręs visas mūsų bėdas, mums nieko daryti nereikės, gyvensim ir bus amžinas džiaugsmas skrandžiui ir širdžiai. Bet pasirodo ES toli gražu nėra tokia kaip daugelis įsivaizdavo. Ir už tai ne veltui šiandieną protestas kyla iš rytų Europos. Čia buvo didžiausios viltys nukreiptos į Europos įstojimą, į tą įsvajotajį pasaulį. Labai metaforiškai yra Valensos ir Gdansko laivų statyklos pavyzdys. Ten prasidėjo tam tikri procesai rytų Europoje. Sąjudis, solidarumas ir kai jie šventė dvidešimtmetį, tai jie šventė uždarytoje laivų statykloje. Jie norėjo permainų laivų statykloje, o gavo uždarytą statyklą. Vengrija šiandiena kelia klausimus į kuriuos atsakymai yra du, visiškai priešingi: viena kryptis yra tautinė, nacionalinė, o kita liberali, kosmopolitinė. Ir šito kryptys niekada tarp savęs nesusitars. Tik klausimas kurių bus daugiau.


Ar yra gerai, ar blogai negaminti paprasčiausių dalykų valstybėj? Muilo, šluotų nerišti, gėlių neauginti, patys paprasčiausi dalykai. Jeigu tai yra gerai, jūs turėsit vienokį rezultatą, jeigu tai yra blogai, tai kodėl mes taip elgiamės, jeigu tai yra blogai ir mes ta žinom? Ar gerai yra gauti pinigus už nedirbamą žemę? Šiandieną dalis Lietuvos dalis Lietuvos ūkininkų gauna pinigus už tai, kad nedirbtų. Reikia į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai, o ne taip, kai „aš esu už, kad net prieš“. Ar gerai yra supjaustyti laivus ir nežvejoti žuvų? Juk reikia atsakyti ar tai yra gera, ar blogai. Nuo atsakymų priklauso mūsų veiksmai. Ar gerai buvo uždaryti Ignalinos atominę elektrinę dėl nežinia kokių Europos Sąjungos iliuzijų? Dabar turim tokį jovalą, pabranginom elektrą ir visą savo gyvenimą ir dabar svarstyti ką daryti… O kas tokius sprendimus priėmė? Tokie žmonės, kurie va taip šneka „aš esu už, kad net prieš“. Ar gerai, kad strateginiai valstybės ūkio dalykai priklauso privatininkams ir jis iš mūsų pelną ima visų sąskaita. Tai yra gerai ar blogai? Jeigu gerai tai ir džiaukitės. Ko jūs dabar verkiat, kad smaugia. O jeigu blogai, tai darykime kažką. Ar teisinga jeigu jie emituoja vieną trilijoną dolerių tuščių pinigų, už vieną procentą juos dalina visiems norintiems bankams ES, o tie mums už septynis skolina. Tai kodėl mes patys to daryti negalime? Ir Kubilius atsakė į šitą klausimą. Kubilius iš esmės nuėjo vengrų keliu ir praeitais metrais du šimtus milijonų jis gavo iš Vasiliausko apeidamas ES ir pasaulio banko reikalavimus. Federalinis rezervas 2007, 2010 metais lygiai taip pat apeidamas kongresą slapta emitavo 16 trilijonų dolerių ir išdalino pasaulyje įvairiems bankams. O mes turime tą dolerį ir eurą uždirbti kruvinu prakaitu. Tai gera tokia sistema ar bloga?
Mūsų akyse nutylėjom kada buvo bomborduojama Libija, taip sunaikinta klestinti valstybė ir ji dabar paskendo chaose. Mes tai nutylėjom. Mes esame Afganistane nežinia ko. Mes buvome Irake ir dabar panašu, kad būsime Sirijoje, ir Irane, ir vėl tylėsim. Ar tikrai reikia kopijuoti vakarų Europos tendencijas, griaunančias vaiko ir tėvų santykį? Ar reikia mums kopijuoti vakarų Europą? Atsiminkite, kad kopija visada bus šaldyta slyva. Kopijuodami niekada netaps prisirpusia slyva.

Ar tėvynė yra ten, kur gausiau apkrautas stalas? Dauguma lietuvių teigiamai ir atsako. Tai ir tėvai yra geresni, kurie yra turtingesni. Mes turėsime atsakyti vienareikšmiškai, taip arba ne ir atsakymai bus du, ir negalima suderinti to, ką galvoja Vareikis, kad galima suderinti liberalą ir krikščionį, liberalą ir tautininką. Tai yra skirtingi mąstymo būdai, skirtingos prigimtys. Lietuvoje dauguma yra tautininkai ir tam tikrų aplinkybių žmonės pasiduoda tai mažumos, liuberalios ideologijai. Lietuva lietuvių ir kitų čia gyvenančių tautų žemė ar visų norinčių čia gyventi? Fundamentalus klausimas ir atsakymai gali būti skirtingi. Tu pirma lietuvis ar katalikas? Ar lietuvis, ar liberalas? Ar lietuvis, ar europietis? Ar svarbiau mes, ar aš?

Jeigu būtų galimybė kalbėti su visuomene kaip šioje temoje kalba Rolandas Paulauskas iš pagrindinių žiniasklaidos taškų, aš net neabejoju, kad dauguma lietuvių tautos nueitų su tokiais žmonėmis kaip Rolandas. Bet taip jau susiklostė, kad spauda yra liberalų rankose, o sprendžia apskritai elitas, o jis didžiąją dauguma yra liberalus. Ir nors jis pasiskirstęs įvairias partijas, jos yra liberalios savo veiksmais. Ne pavadinimu, o savo veiksmais. Ir dar vienas paradoksas, kiekvienoje iš tų partijų žmonės yra daugiau tautininkai, bet dėl savo gerovės, dėl vietos sąraše jie nubalsuos taip, kaip prašo jų partijos lyderiai. Ir taip gaunasi visiškai iškreiptas vaizdas. O iš tikrųjų kas yra tos partijos. Juk 15 – 20% maksimumas. Tai net nėra partijos, kuri turėtų nors kiek rimtesnę įtaką visuomenei. Lietuvoje yra visiškai žlugusi vertybių sistema. Vertybių koordinatės nebeegzistuoja. Ir dėl to mes negalime išspręsti Garliavos ir vargšės mergaitės reikalų. Dėl to mes ramiai sutinka, kad kažkas ramiai subankrotino Snoro banką ir pasiims kalną pinigų ir visuomenė nieko padaryti nebegali. Tai yra visiškos koloninės valstybės pavyzdys. Atvažiavo grupė užsieniečių, nugręžia pilnai ir vieniems gerai, kiti rankom skėsčioja, nes neturim mechanizmų sustabdyti šiuos procesus. Šiandiena lietuvių tautos nėra. Jeigu pasižiūrėsime į mūsų tautos mentalitetą yra mažų mažiausiai dvi tautos. Viena, kuri atsimena tarybinį laikotarpį, kita, kuri nebeatsimena. Tai yra skirtingi pasaulio suvokimai ir susišnekėti jiems yra labai sunku ir natūralu, kad neliko bendrų prasmių. Todėl vienodo supratimo būti negali šiaip jau niekur, o Lietuva turi specifines aplinkybes, todėl tikėtis supratimo yra labai sudėtinga. Ir visada bus tokie, kurie sako: nei į rytus, nei į vakarus, o čia, dabar ir visada. Sakėme prieš 20 metų šitą. Bet ką sako kita dalis elito? Jie visada arba į rytus, arba į vakarus. Jie yra visada pasiruošę kur nors vesti lietuvius. Deja, elitas serga servilizmo liga, jis gyvena iš valstybės užsakymų. Tokia yra prigimtis. Jis turi žiūrėti į valdančiuosius, nes jie gauna maisto, kad jie kalba kaip šiandien „reikia“. Iš čia dabar žiūrėkit kas atsitinka. Kaip pradėjo braškėt ES, Lietuvoje kas pradėjo kurtis? Vareikis vienas iš kurėju, jie kuria Europos federalistų sąjungą. Jie paaukos paskutinius Lietuvos nepriklausomybės likučius ant ES aukuro. Ir čia sako, kad jis yra didelis tautos patriotas. Negalima sėdėti subine ant dvėjų kėdžių. Serbija: stoti į ES ar ne. Ir viena dalis yra pasiruošusi paaukoti viską, o kiti atsimena, kad ES patys juos bombordavo. Juos prieš keletą metų bombordavo, o šiandieną jie pasiruošę bučiuoti rankutę bomborduotojams, kad tik juos priimtų mitinę Europos Sąjungą. Ir Serbijos elitas yra skilęs į šitas dvi pasaulėžiūras, lygiai tas pats Lietuvoje. Neužmirškime, kad teisė keliauti po Europą Šengeno sutartis, o ne Europos Sąjungos sutartis. Šengeno sutartis reguliuoja reikalus. Prekybos reikalus reguliuoja Europos ekonominės erdvės tam tikras konstruktas, o Europos Sąjunga yra politinė sąjunga ir dėl to problemos mums iškyla politinės, o jie mus mulkina sakydami, kad „keliavimo laisvė“ ir panašiai. Svarbiausia priešo pergalė yra įtikinti, kad jo nėra. Tai liberalai sugebėjo įtikinti, kad jie ne priešai lietuvių tautai. Deja, jie yra priešai mūsų tautai. Nėra vienybės, kurios visi geidžiam, nes yra skirtingas suvokimas savo vaidmens, savo tikslų.