Nematomas ekonomikos mechanizmas - Rolandas Paulauskas
Signataras Rolandas Paulauskas
Jeigu turėsit kantrybės išklausyti šį monologą, jūs pamatysit, kad beveik viską irgi žinojot, bet kažkaip truputėlį primiršot, truputėlį nepagalvojot. Pradėkim nuo to, kad kada mes piktinamės matydami kainų ir algų santykį. Su kuo mes save lyginam?
Mes savęs nelyginame su Afrikos valstybėmis, nelyginam su Pietų Amerikos, su dauguma Azijos, tai kas tos valstybės, kurios mums kelia nerimą? - Skandinavija, Belgija, Olandija, Šveicarija, Anglija, Vokietija, Prancūzija, beveik ir viskas. Tai va šios kelios valstybės mums ir kelia nerimą kai žiūrim kokios kainos, ir kokios algos pas juos, ir pas mus. Dabar pasižiūrėkim lygindami save su šitom būtent valstybėm į ką reikia atkreipti dėmesį, norint susigaudyti dėl ko taip yra.
Kada mes save lyginam su tokiom šalimis kaip Anglija arba Airija turėkim omeny vieną dalyką, Lietuvoje sausio mėnesio temperatūra yra minus penki laipsniai daugiametis vidurkis, Airijoje plius septyni, net Berlyne vidurkis yra pliusinis. O kas iš to sega?
Tarkim, gaudami tą patį atlyginimą Airijoje ir Lietuvoje vis tiek lietuvis bus skurdesnis nes lietuviui reikės daugybės dalykų vien dėl klimato, kurių airiams nereikia. Trigubi langai, žieminės padangos, tosolas, pastatams reikia žymiai storesnių sienų, gilesnių pamatų, visą kanalizaciją reikia leisti giliau, kad neužšaltų. Jūs įsivaizduojat kokie resursai lieka airiams ir anglams, o mums jie yra neišvengiami. Dar yra vienas faktorius kalbant apie temperatūras, kiek kartų pereina per nulį žiemą temperatūra. Nes atšalimas ir atšilimas ardo kelius, sienų dangą ir mums reikia dažniau atnaujinti visus šiuos dalykus. O tarkime Anglijoje pakloji asfaltą ir jis tarnauja gerokai ilgiau. Porą šaltų žiemų Vokietijoje ir jų keliai daro panašesni į mūsų. Tai čia mes tokie nesugebantys ar vokiečiai tokie gudrūs, ar klimatas vis dėl to daro savo poveikį mūsų ir jų gyvenimui? Jau nekalbant apie pietų Prancūziją, Graikiją, įsivaizduokit kiek jie sutaupo pinigų palyginus su mumis. Tai kai verksit, turėkit omeny, kad jiems Dievai daug ką davė, o mums ne.
Tarp kitko Tarybų Sąjungoje buvo toks priedas, šiauriniai vadinami. Žmonės kurie gyveno už tam tikros paralelės gaudavo priedą vien dėl to, kad gyveno už tam tikros paralelės.
Dar vienas dalykas kurį mes užmiršome, tai Dievo duoti gamtos ištekliai. Mes gi lyginame save su Švedija, Vokietija, o ne su Rumunija, Zimbabve. Jos gi turi gamtos išteklių ir visada jos turėjo. Švedija – geležies ruda. Ji daugiausiai eksportuoja geležies rudos į Europos šalis. Norvegija – dujos ir nafta. Anglija – anglis. Vokietija – anglis ir visą kitą ko jūs tik norit. Net gi Lenkijoje kasa anglį ir druską šimtmečiais. O Lietuvoje kaip tokių resursų kaip ir nėra žvelgiant objektyviai. Dabar kitas dalykas – gamta. Lietuvoje kurortas tęsiasi kelis mėnesius ir tai lyja dažniausiai, o kiti pusę metų ir daugiau išnaudoja. Mūsų verslininkai per kelis mėnesius turi užsidirbti metams, todėl kaina neišvengiamai padidėja, o ten ji išsitęsia ir plius jų statyba yra kur kas pigesnė už mūsų. Jei jūs kokioje Ispanijoje matote tuščius, negyvenamus plotus tai turėkite omeny, kad jiems šildyti jų nereikia. Ne dėl to, kad jie turi kažkokį ypatingą sugebėjimą ir gali išlaikyti didelius namus. Apibendinant, Dievo duotos aplinkybės – klimatas ir ištekliai. Tos valstybės su kuriomis mes lyginame save, Dievo dėka turi žymiai geresnes aplinkybes. Tai labai atsispindi algose ir kainose.
Vėl gi, šalys su kuriomis mes lyginamės turi senus,gražius miestus. Turėkite galvoje, kad tam buvo lietas kolonijų gyventojų kraujas, nekalbant, kad Anglija nemažą turtą susikrovė prekiaudami vergais. Ir tai buvo visiškai nesenai. Pusantro – porą šimtų metų atgal ir Anglija toli gražu nebuvo paskutinė valstybė.
Italija, Ispanija, net gi Švedija nepersenai turėjo visą Skandinaviją savo rankose. Tiek Suomija, tiek Norvegija visai nesenai atsiskyrė nuo Švedijos. O Lietuva niekada neturėjo kolonijų, mes patys buvom kaip kolonija ir dabar esam. Buvom Maskvos kolonija, dabar Briuselio ir iš mūsų ištempia resursus. Čia kaip indėnai senovėje auksą keisdavo į stiklinius karoliukus, o Anglija viską tempdavo atgal pas save.
Dar kai kas ką mes užmiršome tai turtas kurį mes sukaupėme nuo 1918 metų kai revoliucijos audros nutilo, gimė Lietuvos nauja valstybė su Smetona priešaky ir mes pradėjom viską nuo nulio. Pas jus nėra jokios valiutos, mes litą įsivedam ir pradedam kaupti finansinį kapitalą iki dabar nuo tų aštuonioliktų metų, o visą tai ką mes buvome sukaupę caro rubliais pavertėme dulkėmis. O juk caro rublius lietuviai kaupė? Bet visos šios permainos juos pavertė niekais ir pavertė ne tik caro rublius, bet sugriovė ir dvarvietės, fabrikus.
1945 metai, prasideda nauja epocha, tarybinis laikotarpis ir vėl mes kaupiam viską. Pagal enciklopedinius faktus tuometinėje Tarybų Sąjungoje lietuvis taupomojoje kasoje turėjo daugiausia automobilių skaičiuojant šimtu gyventoju, daugiausiai namų, įvairios technikos. Kitaip sakant lietuvaitis aną sistemą sugebėjo prisijaukinti ir sukaupė finansinį kapitalą rubliais. Išaugo fabrikai, kolūkiai. Ir kas devyniasdešimtais metais nutinka? Tarybiniai rubliai pavirsta tuščiu popieriumi, liekanas fabrikų ir kolūkių jūs dabar matote stovinčius. Dviejų kartų darbas praėjo veltui. Valstybes su kuriomis mes save lyginame, tai gi pas juos tokių dalykų nebuvo. Ten buvo suirutės, revoliucijos, bet ten niekada nebuvo taip, kad būtų nušluota viskas. Permainų vėjai Lietuvoje nušluoja periodiškai viską. Kartos dirba, dirba, sukaupia turtą ir viskas yra nušluojama, o tos šalys, kurios mums kelia pavydą išsaugo tam tikrą ekonominį potencialą, išsaugo pinigus ir atsiradus naujai epochai prasidėjus jie startuoja jau ne nuo nulio.
90 metais griuvo socialistinis lageris praktiškai niekas iš šių valstybių nemąstė ką reiškia savo gaminiams turėti rinką. Esmė yra ne prigaminti, daug kas ir dabar šito nesupranta, svarbu yra parduoti. Dabar lyginant su senove nereikia okupuoti kito ploto, karas vyksta visą laiką tarp valstybių, tik jis persikėlė į ekonominę plotmę ir šiandieną kovojama dėl rinkos. Reikia turėti kuo daugiau žmonių, kurie pirktų tavo prekes ir ypatingai kitose valstybėse. Ir viskas, jeigu tavo prekę perka tai nėra jokio reikalo kitą valstybę okupuoti ir ją išlaikyti okupavus. Dabar yra priešingai. Tu ją melži, siųsti savo prekes, jie perka ir iš ten pelną tu visą laiką išveži.
Tarybinėje erdvėje buvo Moldavija ir Gruzija ir toje tarybinėje erdvėje po lietuvių juos ėjo antroje, trečioje vietoje pagal savo gyvenimo kokybę. Jiems nieko netrūko, palyginus su tuo kas dabar atsitiko. Pavyzdžiui Moldavija augino daržoves ir įvairius vaisius, uogas. Gruzinai savo citrusinius vaisius. Šiandieną Moldavijoje yra visiškas skurdas. Viena iš pačių skurdžiausių valstybių Europoje. Kodėl taip atsitiko? Moldavai ir gruzinai turėjo rinką, didžiulę tarybinę rinką į kurią jie veždavo savo prekes. O kai atsivėrė sienos į vakarus ir galima atsivežti produktus iš kitur (uždara rinka jau nebe uždara) paaiškėjo, kad gruzinai, kurie išaugina vieną mandariną negali konkuruoti su tais, kurie išaugina du mandarinus. Iš ten atvyksta pigesni mandarinai ir gruzinų mandarinų niekam nebereikia šiandien kaip ir niekam nebereikia moldavų pomidorų, tręšnių ir taip toliau. Rytų rinką jie prarado, o į vakarų rinką niekas jų nepriima, o jie ir konkuruoti nelabai gali. Bulgarija yra gana skurdi Europos sąjungos kontekste. Tuo metu Bulgarija irgi klestėjo nes augino milžiniškus plotus pomidorų uždarai Tarybų Sąjungos rinkai. Vengrijos agurkų niekam nebereikia, kuriuos ankščiau visi valgė. Atitinkamai valgydami jų produkciją mes jiems pinigų duodavome iš kurių jie algas turėjo ir kuo mes daugiau agurkėlių valgėm, tuo jų algos galėjo būti didesnės. Šiandieną jų agurkėlių niekam nereikia ir jie nebeturi ką pasiūlyti. Kitas pavyzdys mūsų kaimynė Latvija. Įdomi tuo, kad turėdama tik du su puse milijono gyventojų tarybinėje rinkoje sugebėjo tai rinkai patiekti vagonus, šilumvežius, autobusiukus vadinamus „Latvija”. Jie gamino produkciją kurią dabar valstybės su keliasdešimt milijonų gyventojų nesugeba padaryti. Jeigu Latvijai reikėtų šių gaminių, tai ji neturėtų kam parduoti, o būdama toje milžiniškoje rinkoje jinai išlaikė darbo vietas, gaudavo žmonės algas ir taip toliau. Mes devynesdešimtais metais atsisakę šios rinkos, mažai kas suvokė, kad reikia kovoti dėl rinkos gabaliuko, bet apie tai net kalbos nebuvo. Vienetai žmonių apie tai galvojo ir šiandiena tiek Lietuva, tiek Latvija praradome šias rinkas. O į tą vakarų rinką nelabai įsiskverbsi, o jug algos nuo čia ir prasideda.
Yra dar vienas dalykas kaip vietinė rinka. Mes pas save išgeriame tam tikrą kiekį alaus, suvalgom tam tikrą kiekį cukraus ir tai yra vietinė rinka. Tai yra tas kiekis produkcijos, kurios lietuviai per metus nuperka patys. Tie, kurie tiekia mums tą alų, cukrų jie gauna pelną iš tos vietinės rinkos ir tas pelnas gali likti mums, arba jei mes savo rinką atidavėme kažkam kitam tai tas pelnas ir išeis. Tai ko po to nori žmonės, kad jiems algos būtų didinamos? Dabar patys pasižiūrėkite ką mes patys padarėme. 90 metais mes naiviai suviliojo gražiai skambančiais žodžiais: privatizacija mums sutvarkys gyvenimą, mistinės užsienio investicijos ateis ir viską mums sutvarkys ir rojų padarys, laisvas kapitalo judėjimas, konkurencija, tokios liberalūs mitai. 20 metų praėjus jūs dabar suprantate, kad šie užkeikimai ir liko užkeikimais. Juk jūs gerdami alų nuo kiekvieno bokalo uždirbate tiems kas tas gamyklos priklauso šiandieną. Vadinasi, jūs geriat bokalą alaus ir šeriat kažkokį danų pensininką. Ne savo mamai jūs pridedat vieną, kitą centą prie pensijos, o danų pensininkui. Jūs skambinate telekomo tinklais ir remiat Suomiją, o paskui verkiat, kad pas mus mažos algos ir mažos pensijos. Suomis ir taip neblogai turėdamas gauna dar iš jūsų vieną, kitą centą.
Vilnius atidavė šilumos tinklus privatininkams ir dar balsuoja už juos. Jūs šiandieną pasididinot savo rankomis šilumos kainas. Juk privatininkas perimdamas vieną ar kitą ūkio sferą siekia pelno. Tai tas pelnas ir yra jūsų mokama kaina. Kad jis galėtų gauti pelną, jūs turite mokėti už produktą ar paslaugą. Jeigu tai būtų buvę savivaldybės rankose ar valstybės rankose būtų kitaip. Tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva atiduoti strateginius objektus yra pražūtis. Vanduo, elektra, šiluma, dujų tiekimas, naftos tiekimas, vaistai turi būti kontroliuojami mūsų visuomenės, kad iš mūsų kažkas nedarytų pinigų.
Įsivaizduokite jūs esate užsienio investuotojas, turite laisvų pinigų ir siūlot kažkokią savo produkciją. Kur jūs eitumėt su savo produkciją ar į Lietuvą, kur yra šalta ir reikia fabriką statyti šiltom sienom ir žiemą jį šildyti, kur lietuvis dirba už nedidelę algą, bet jis nori tik daugiau. Jo nedidelė alga šio laiku yra pakankamai didelė palyginus su daugeliu kitų valstybių. Ir ką jūs darytumėt į Lietuvą atvažiuotumėt? Ar važiuotumėt į pietryčių Aziją, kur žmonės dirba už šimtą eurų ir kur fabriką pasistatyti galima be jokių ypatingų sąnaudų, kur šildyti nereikia. Ar jūs važiuosite į Lietuvą, kur 7 mėnesius šildyti reikia? Jūs nepagaminsit prekės tokia, kad galėtum ją parduoti pasaulio rinkai. Tai va, istorija ir parodė, kad Lietuvoje jokių užsienių investicijų nėra kaip buvo planuota.
Kas yra užsienio investicija? Telekomą nupirko ir sako, kad yra užsienio investicija. Čia yra tik šeimininko pasikeitimas. Jie nepastatė naujo fabriko, jie pakeitė naują šeimininką ir išsivežė pelną. Tas pats su alumi. Čia jokia ne užsienio investicija. Užsienio investicija būtų tokiu atveju jeigu jie pastato naują fabriką, pradeda gaminti tai ko mes čia negaminam, kur produkciją eksportuoja ir parsiveža pelną. Tokio tipo investicijų Lietuvoje praktiškai nėra. Šunų maisto fabrikėlis, o stambių tai nėra ir būti negalėjo, ir būti niekada nebus.
Dar baisus dalykas yra spekuliacinis kapitalas, bet čia atskira tema. Tai spekuliacinis kapitalas, kuris blaškosi po pasaulį. Ateina į fondų rinką, akcijų rinką. Jis nugrėbia grėtinėlę ir tuoj pat pasitraukia, ir tokio kapitalo pasaulyje yra daugiau už bet kokio kito. Spekuliacinis kapitalas griauna visas rinkas, sukelia dirbtinai akcijų kainas nedidėlėje akcijų biržoje. Paskui jūs galvodami, kad čia viskas labai gerai perkate brangias akcijas, jos staiga pasitraukia, akcijos nukrito ir vėl jie jas supirko ir jie po visą pasaulį taip blaškydamiesi drasko rinką. Tai ką toks kapitalas duoda Lietuvai? – tik problemas ir ne tik Lietuvai. Mes atidavėme viską, absoliučiai viską ir tai mąstyti reikėjo prieš dvidešimt metų.
Yra dar vienas fenomenas – Kinija. Parduotuvėje mes matome visas pačias paprasčiausias prekes pagamintas Kinijoje, o kadaise mes patys gaminome jas. Dabar žiūrėkit kas atsitinka. Jeigu mes nekontroliuodami savo rinkos, muitų įsivežame Kinijos prekes automatiškai mes užkertame galimybę Lietuvos žmonėms tas prekes gaminti čia ir atitinkamai nėra resurso, ir algoms atsirasti. Apskritai, kiekviena Kinijos prekė atima darbo vietą Lietuvoje. Atimta darbo vieta atima ir galimybę mokėti algą, o apie didinimą apskritai kalbos nėra. Kinija padarė daug žalos šalims, kurios gamino produkciją, tačiau yra viena valstybė kuri nenukentėjo – Vokietija. Vokietija išsaugojo didžiausią kiekį gamybos kur yra aukšta pridedamoji vertė. Tai yra ne plataus vartojimo prekės, o gamybos priemonės. Todėl Kinija jai sudaro nedidelę konkurenciją, kol kas. Vokietijos eksportas papdėjo visų kitų valstybių sąskaita.
Yra dar viena priežastis dėl kurios niekas su Kinija neketins kariauti. Jūs kiekvieną dieną girdit, kad Kinija kiekvieną dieną nupirko kažkokius vertybinius popierius. Jūs įsivaizduokit, esate prisiskolinęs daug pinigų, ateina geras dėdė iš Kinijos, nuperka jūsų obligacijas, duoda jums pinigų. Kaip paskui kovosit su jų prekėmis? Kinija plečiasi, Graikijoje nupirko ištisą uostą „gelbėdami” iš didelės skolos. Graikai pardavė, o Kiniečiai dabar dės savo štampuką „Pagaminta Europos Sąjungoje”. Turėkit omeny, kad perkant tas plataus vartojimo prekes tai ir yra jūsų atlyginimo sąskaita ir tai yra visoje Europoje.
Kaip pasikeitė mūsų gyvenimas įstojus į ES? Kokie nauji reiškiniai atsiranda?
Pirmiausia mūsų euro entuzijastai sutiko uždaryti Ignalinos atominę jėgainę. Mes įsipareigojome, kad įstoję ją uždarysime. O ką tai reiškia? Kada mūsų derybininkas pasirašo nuostatą, jis pasirašo ir dėl kainų kilimo jums. Ir dar su alaus buteliu nuėjome į ES prašydami, kad mums pakeltų kainas. O jeigu elektra pabrangsta, žinant, kad elektra yra sudedamoji dalis visose prekėse ir paslaugose, atitinkamai kažkiek brangsta prekės ir paslaugos. Tam tikrą kainų padidėjimą jūs pasidarėt patys, tiesiog jūs to geidėt, o dabar jau piktinatės. Mes entuzijastingai sutikome dėl milijardų nuostolių dėl uždarytos IAE ir entuzijastingai palaikote tuos, kurie tai padarė.
Įstodami į ES mes įsipareigojome, kad bus akcizai kurui, gėrimams, cigaretėms. 70 procentų muitų eina į Briuselio kasą. Jeigu ankščiau mes muitus rinkome patys, nustatydavome muitų dydžius patys, galėjom reguliuoti iš kur ir ką mes perkam. Praradome muitą kaip ekonomikos instrumentą geram gyvenimui. Mes nebegalime reguliuoti net tų pačių Kinijos prekių., viską sprendžia Briuselis. Lygiai tas pats su vaistais. Mes nebegalim įsivežti vaistų iš ten kurie pigesni. Pavyzdžiui iš Baltarusijos. Tai vyksta dėl to, kad pirktumėte ES prekę, o ne Baltarusiška. Nematomas, tylus, mažai kam suprantamas karas kiekvieną dieną vyksta ir už viso to stovi ekonominiai interesai, ir tuos interesus mes nebegalime valdyti, nes instrumentai yra ne Lietuvos rankose, o Briuselio. Kinijos prekių invazijos be Briuselio sutikimo mes neturime teisės. Aišku, kiti gali pasakyti, kad kiniečių pigios prekės ir tai prie mūsų algų tai yra pliusas, bet minusas, kad atima darbo vietą ir algą.
Įstojus į ES išmokos žemės ūkiui Lietuvos ir tų šalių su kuriomis mes save lyginame skiriasi 1:3-4. Reiškia, mes gauname išmokas mažesnes nei prancūzas 3-4 kartus, tai atitinkamai žemdirbys algą mažesnę moką. Stebuklų nebūna, jei tu gauni mažesnę išmoką, tai mažiau darbuotojui gali išmokėti ir plius tai maistų kainų lygiui daro įtaką. Prancūzas tokiu atveju gali pigiau paleisti savo produkciją, o lietuviui reikia, kad atsipirktų, jis negali leisti žemiau lygio.
Dar kitas dalykas. Jei lietuvis išauginęs grūdus mato, kad Prancūzijoje juos superka brangiau, tai kodėl jam juos parduoti Lietuvoje? Jūs pagalvokit kas būtų jei kainos atitiktų uždarbį. Lietuvoje benzinas būtų pigiausias pasaulyje ir jį per vieną dieną nupirktų kitos valstybės. Pasienio žmonės važiuos ir veš kiek tik gali. Baltarusijoje ta pati problema ir susidarė. Nuvertėjo Baltarusijos valiuta, automatiškai atpigo benzinas ir kitos prekės. Baltarusams lieka tik du variantai. Pakelti kainų lygį arba muitus įvesti. Tai kaip vandens indas. Neįmanoma, kad vienoje indo pusėje būtų mažiau vandens nei kitoje. Algos negali susivienodinti nes jos priklauso nuo mūsų, nuo čia, nuo geografinės padėties, gamtos išteklių, istorinių aplinkybių ir mūsų pačių durnumo sukurtų klaidų.
Iš kur atsiranda alga ir nuo ko priklauso jos dydis?
Biudžetininkai - mokytojai, gydytojai, valstybės tarnautojai, gaisrininkai, karininkai. Jų algų šaltinis yra mokesčiai. Lyginant su tomis šalimis, kurias mes mėgstame lyginti mūsų mokesčių dydis yra gerokai mažesnis nei jų. PVM mokestis yra palyginamas, bet pavyzdžiui nekilnojamo turto mokestis privačiam turtui Lietuvoje nepalyginamas. Vokietijoje žmonės nuomojasi butus nes neapsimoka turėti savo turto. Kaip Lietuviai ir buvo pirmi Tarybų Sąjungoje, tai dabar ir išliko beveik pirmi. Pas mus apie 80 procentų žmonių turi savo turto, o Vokietijoje tik 50-60 procentų. Tai jeigu pas mus mokesčiai yra mažesni, tai atitinkamai ir algos yra mažesnės. Tai dvigubas reiškinys, gi mums gerai, kad mokesčiai mažesni, bet ratas tai uždaras. Maži mokesčiai, mažos įplaukos biudžete, mažos galimybės didinti algas. Lyginant PVM mokestį pas mus jis yra mažas. Kitose Europos šalyse yra progresyviniai mokesčiai, paveldimumo mokesčiai. Pavyzdžiui Prancūzijoje biudžetą sudaro apie 50 procentų paveldimumo mokestis! Priešingai nei daugelis galvoja, kitose šalyse biurokratija yra kelis kartus didesnė, laisvės prasme jos yra daugiau negu Europoje, dar dabar. Tai štai, pas mus mokesčiai mažesni, atitinkamai ir algos mažesnės. Ten mokesčiai didesni, daugiau ir uždirbi. Tarp kitko PVM pati ES reguliuoja. Mes jo negalime susimažinti tiek kiek mes to norėtumėme.
Ne biudžetininkų algos, kurie dirba ne valstybės darbą. Šaltiniai yra du. Gamyba paslaugų ir prekių. Kuo daugiau gamini, tuo daugiau pinigų turi. O įsileidę Kinietiškas prekes galimybę gaminti mes labai susiaurinome. Pavyzdžiui gėles ankščiau auginome Vilijampolėje ir puikiai ėjosi biznis, o dabar mes gėles perkame iš Olandijos, o olandai iš pietų valstybių. Kitas pavyzdys – šiukšlės. Važinėja šiukšlių mašinos su gražiais užrašais, o firmos priklauso užsieniečiams. Jie atsirūšiuoja šiukšles pas mus ir išsiveža pas save. Mes esame savotiškai okupuoti iki ausų.
Pensijų gali išmokėti tiek, kiek surenka sodra. Sodra surenka daugiau jei yra daugiau gamintojų, dirbančiu, jei algos didesnes. O mes mažiau turim darbo ir algų, tai uždaras ratas. Emigrantai išvažiuodami nemažina darbo vietų, jie mažina mokesčių mokėjimą. Tai vėl mažina galimybę didinti pensijas neišvengiamai.
Kiniečiai įveždami savo prekes pakenkia vietinei ekonomikai, bet kitos šalys vis tiek gyvena geriau už mus. Graikija vienam gyventojui gavo paskolinių pinigų 33000 eurų kiekvienam žmogui, o lietuvis gauna tik 3000 litų. Visos Europos Sąjungos skola yra 10 trilijonų eurų ir vidutiniškai vienam Europos gyventojui skola siekia apie 20 tūkstančių eurų, o lietuviui tik trys tūkstančiai litų. Kas yra tas gerasis dėdė kuris dalina tokius pinigus? Kodėl mums neduoda? Jie gauna tuos pinigus iš oro, tiesiog iš oro. Iki šiol norint gauti paskolinius pinigus reikėjo leisti vertybinius popierius. Valstybė į rinką išleidžia vertybinius popierius ir visi norintys juos perka ir taip skolina tai valstybei pinigus. Bet atėjo toks momentas kada skolos susidarė labai didelės. Europos skola artėja arti 100 procentų BVP ir privatūs vertybinių popierių pirkėjai suabejojo ar jie pajėgs gražinti kai tiek prisiskolino ir nustojo pirkti už mažas palūkanas. Ir turi įsikišti Europos Centrinis Bankas ne kažkas turi pirkti tą` vertybinį popierių nes privatininkai nebeperka už pigiai. O iš kur Centrinis ES bankas gauna tuos pinigus? – iš oro. Jis juos emituoja vienu kompiuterio klavišo paspaudimu. Norint, kad valstybė surinktų pinigus reikia, kad žmonės vartotų daugiau. O, kad jie galėtų vartoti reikia turėti pinigų. Jau prieš 30 metų buvo toks susitarimas, kad reikia skatinti vartojimą dirbtinai suteikiant žmonėms, valstybėms pigius pinigus. Tai per šį dalyką tiek valstybės prisiskolino, kad nebesugeba išsimokėti. Štai kas yra krizė. Tai jei žmonės skelbiasi, kad krizė baigėsi jie apgaudinėja kitus ir save. Krizė dar neprasidėjo šiaip! Graikija praetais metais pasiskolino krūvą milijardų eurų ir palūkanos vis paaugo. Kaip jie sugebės atiduoti skolą jei dar neatidavė pirmos skolos, o valstybė nieko negamina, kad galėtų padengti nuostolius. Čia yra visos vakarų civilizacijos bendra yda. Šalys dvidešimt metų gyveno iš orinių pinigų ir sistema priėjo liepto galą.
Pavyzdžiui Amerika pasiskelbė, kad savo valstybės reikmėms ruošiasi skirti 3 trilijonus dolerių, o pati surinkti žada tik du trilijonus. Trilijoną ji turi gauti iš kažkur kitur. Ankščiau norėdama gauti tą trilijoną ji pardavinėdavo vertybinius popierius pasauliui, kad į ją galėtų investuoti. Dabar investuotojai vis mažiau pasitiki Amerika, o ji susisiekia su Centriniu Banku, kuris yra kaip pusiau privati kontora. Jie patys iš savęs perka... Valstybė emituoja kažkokį vertybinį popierių, o CB pats jį nuperka, kitaip sakant, gamina iš oro pinigus ir taip palaiko vartojimo lygį pačioje Amerikoje, ir visame pasaulyje.
Galimybė gyventi prie šio modelio baigėsi ir krizes kurias jūs matote, muštynes Graikijoje, Portugalijoje, Londone yra šio reiškinio pradžia! Todėl negalvokit, kad gyvenam blogai, kad mums neduoda valstybė papildomų pajamų prasidedant žiemai, kad galėtumėm lengviau atlaikyti šildymą, mes neįklimpstame į siaubingas skolas. Mūsų laukia didžiulės permainos ir Lietuvai šie kriziniai procesai ateityje atneš daugiau naudos negu žalos. Tos valstybės kurios mus erzina labiausiai, kurioms mes pavydime didelį laiko tarpą gyveno skolintais pinigais. Jos dabar neuždirba tiek, kiek mokėdavo sau. Šie kriziniai reiškiniai suvienodins mūsų gyvenimo lygius. Nors ir mūsų gyvenimo lygis yra didesnis nei galime sau leisti šiandien, bet mūsų skolinti pinigai sudaro apie 20 - 25 procentų BVP. Šiemet sodra surinks 3 milijonais litų mažiau nei išmokės. Tai iš kur Kubilius gaus tuos 3 milijonus? – jis turės skolintis. Bet ES senbuvės gyvena dar didesniu mastu ir kada jų ekonomika kris (pradės lygintis šiek tiek), bet mes niekada nebusime vienodose sąlygose nes pas mus šalta, ir mums gyvenimas kainuoja brangiau jau vien dėl to, kad mes neturime išteklių, neturim kurortų, kurie neša pinigus mums,. Tas potencialus skirtumas visada išliks ir dėl to dar labiau reikia kreipti dėmesį kada mes atiduodam savo resursus kuriuos čia turim. Elektra, vanduo, dujos, vaistai ir kiti strateginiai taškai.
Lietuvis turi suprasti kur jis gyvena, kodėl algos yra tokios, o ne kitokios, kodėl kainos tokios, turi įvertinti aplinkybes, kurios daro įtaką šitam reikalui. O ne vien tiktai versti viską ant valdžios. Aš pats šiai dalykais nepatikėjau kadaise, bet taip ir yra. Visada yra pliusai ir minusai, mąstykite ir apgalvokite viską.
Žiūrėti video
Algos - kaip pas mus, kainos - kaip pas juos.
Jeigu turėsit kantrybės išklausyti šį monologą, jūs pamatysit, kad beveik viską irgi žinojot, bet kažkaip truputėlį primiršot, truputėlį nepagalvojot. Pradėkim nuo to, kad kada mes piktinamės matydami kainų ir algų santykį. Su kuo mes save lyginam?
Mes savęs nelyginame su Afrikos valstybėmis, nelyginam su Pietų Amerikos, su dauguma Azijos, tai kas tos valstybės, kurios mums kelia nerimą? - Skandinavija, Belgija, Olandija, Šveicarija, Anglija, Vokietija, Prancūzija, beveik ir viskas. Tai va šios kelios valstybės mums ir kelia nerimą kai žiūrim kokios kainos, ir kokios algos pas juos, ir pas mus. Dabar pasižiūrėkim lygindami save su šitom būtent valstybėm į ką reikia atkreipti dėmesį, norint susigaudyti dėl ko taip yra.
Dievo duotos aplinkybės
Kada mes save lyginam su tokiom šalimis kaip Anglija arba Airija turėkim omeny vieną dalyką, Lietuvoje sausio mėnesio temperatūra yra minus penki laipsniai daugiametis vidurkis, Airijoje plius septyni, net Berlyne vidurkis yra pliusinis. O kas iš to sega?
Tarkim, gaudami tą patį atlyginimą Airijoje ir Lietuvoje vis tiek lietuvis bus skurdesnis nes lietuviui reikės daugybės dalykų vien dėl klimato, kurių airiams nereikia. Trigubi langai, žieminės padangos, tosolas, pastatams reikia žymiai storesnių sienų, gilesnių pamatų, visą kanalizaciją reikia leisti giliau, kad neužšaltų. Jūs įsivaizduojat kokie resursai lieka airiams ir anglams, o mums jie yra neišvengiami. Dar yra vienas faktorius kalbant apie temperatūras, kiek kartų pereina per nulį žiemą temperatūra. Nes atšalimas ir atšilimas ardo kelius, sienų dangą ir mums reikia dažniau atnaujinti visus šiuos dalykus. O tarkime Anglijoje pakloji asfaltą ir jis tarnauja gerokai ilgiau. Porą šaltų žiemų Vokietijoje ir jų keliai daro panašesni į mūsų. Tai čia mes tokie nesugebantys ar vokiečiai tokie gudrūs, ar klimatas vis dėl to daro savo poveikį mūsų ir jų gyvenimui? Jau nekalbant apie pietų Prancūziją, Graikiją, įsivaizduokit kiek jie sutaupo pinigų palyginus su mumis. Tai kai verksit, turėkit omeny, kad jiems Dievai daug ką davė, o mums ne.
Tarp kitko Tarybų Sąjungoje buvo toks priedas, šiauriniai vadinami. Žmonės kurie gyveno už tam tikros paralelės gaudavo priedą vien dėl to, kad gyveno už tam tikros paralelės.
Dar vienas dalykas kurį mes užmiršome, tai Dievo duoti gamtos ištekliai. Mes gi lyginame save su Švedija, Vokietija, o ne su Rumunija, Zimbabve. Jos gi turi gamtos išteklių ir visada jos turėjo. Švedija – geležies ruda. Ji daugiausiai eksportuoja geležies rudos į Europos šalis. Norvegija – dujos ir nafta. Anglija – anglis. Vokietija – anglis ir visą kitą ko jūs tik norit. Net gi Lenkijoje kasa anglį ir druską šimtmečiais. O Lietuvoje kaip tokių resursų kaip ir nėra žvelgiant objektyviai. Dabar kitas dalykas – gamta. Lietuvoje kurortas tęsiasi kelis mėnesius ir tai lyja dažniausiai, o kiti pusę metų ir daugiau išnaudoja. Mūsų verslininkai per kelis mėnesius turi užsidirbti metams, todėl kaina neišvengiamai padidėja, o ten ji išsitęsia ir plius jų statyba yra kur kas pigesnė už mūsų. Jei jūs kokioje Ispanijoje matote tuščius, negyvenamus plotus tai turėkite omeny, kad jiems šildyti jų nereikia. Ne dėl to, kad jie turi kažkokį ypatingą sugebėjimą ir gali išlaikyti didelius namus. Apibendinant, Dievo duotos aplinkybės – klimatas ir ištekliai. Tos valstybės su kuriomis mes lyginame save, Dievo dėka turi žymiai geresnes aplinkybes. Tai labai atsispindi algose ir kainose.
Istorija
Vėl gi, šalys su kuriomis mes lyginamės turi senus,gražius miestus. Turėkite galvoje, kad tam buvo lietas kolonijų gyventojų kraujas, nekalbant, kad Anglija nemažą turtą susikrovė prekiaudami vergais. Ir tai buvo visiškai nesenai. Pusantro – porą šimtų metų atgal ir Anglija toli gražu nebuvo paskutinė valstybė.
Italija, Ispanija, net gi Švedija nepersenai turėjo visą Skandinaviją savo rankose. Tiek Suomija, tiek Norvegija visai nesenai atsiskyrė nuo Švedijos. O Lietuva niekada neturėjo kolonijų, mes patys buvom kaip kolonija ir dabar esam. Buvom Maskvos kolonija, dabar Briuselio ir iš mūsų ištempia resursus. Čia kaip indėnai senovėje auksą keisdavo į stiklinius karoliukus, o Anglija viską tempdavo atgal pas save.
Dar kai kas ką mes užmiršome tai turtas kurį mes sukaupėme nuo 1918 metų kai revoliucijos audros nutilo, gimė Lietuvos nauja valstybė su Smetona priešaky ir mes pradėjom viską nuo nulio. Pas jus nėra jokios valiutos, mes litą įsivedam ir pradedam kaupti finansinį kapitalą iki dabar nuo tų aštuonioliktų metų, o visą tai ką mes buvome sukaupę caro rubliais pavertėme dulkėmis. O juk caro rublius lietuviai kaupė? Bet visos šios permainos juos pavertė niekais ir pavertė ne tik caro rublius, bet sugriovė ir dvarvietės, fabrikus.
1945 metai, prasideda nauja epocha, tarybinis laikotarpis ir vėl mes kaupiam viską. Pagal enciklopedinius faktus tuometinėje Tarybų Sąjungoje lietuvis taupomojoje kasoje turėjo daugiausia automobilių skaičiuojant šimtu gyventoju, daugiausiai namų, įvairios technikos. Kitaip sakant lietuvaitis aną sistemą sugebėjo prisijaukinti ir sukaupė finansinį kapitalą rubliais. Išaugo fabrikai, kolūkiai. Ir kas devyniasdešimtais metais nutinka? Tarybiniai rubliai pavirsta tuščiu popieriumi, liekanas fabrikų ir kolūkių jūs dabar matote stovinčius. Dviejų kartų darbas praėjo veltui. Valstybes su kuriomis mes save lyginame, tai gi pas juos tokių dalykų nebuvo. Ten buvo suirutės, revoliucijos, bet ten niekada nebuvo taip, kad būtų nušluota viskas. Permainų vėjai Lietuvoje nušluoja periodiškai viską. Kartos dirba, dirba, sukaupia turtą ir viskas yra nušluojama, o tos šalys, kurios mums kelia pavydą išsaugo tam tikrą ekonominį potencialą, išsaugo pinigus ir atsiradus naujai epochai prasidėjus jie startuoja jau ne nuo nulio.
Mūsų pačių sukurtas durnumas
90 metais griuvo socialistinis lageris praktiškai niekas iš šių valstybių nemąstė ką reiškia savo gaminiams turėti rinką. Esmė yra ne prigaminti, daug kas ir dabar šito nesupranta, svarbu yra parduoti. Dabar lyginant su senove nereikia okupuoti kito ploto, karas vyksta visą laiką tarp valstybių, tik jis persikėlė į ekonominę plotmę ir šiandieną kovojama dėl rinkos. Reikia turėti kuo daugiau žmonių, kurie pirktų tavo prekes ir ypatingai kitose valstybėse. Ir viskas, jeigu tavo prekę perka tai nėra jokio reikalo kitą valstybę okupuoti ir ją išlaikyti okupavus. Dabar yra priešingai. Tu ją melži, siųsti savo prekes, jie perka ir iš ten pelną tu visą laiką išveži.
Tarybinėje erdvėje buvo Moldavija ir Gruzija ir toje tarybinėje erdvėje po lietuvių juos ėjo antroje, trečioje vietoje pagal savo gyvenimo kokybę. Jiems nieko netrūko, palyginus su tuo kas dabar atsitiko. Pavyzdžiui Moldavija augino daržoves ir įvairius vaisius, uogas. Gruzinai savo citrusinius vaisius. Šiandieną Moldavijoje yra visiškas skurdas. Viena iš pačių skurdžiausių valstybių Europoje. Kodėl taip atsitiko? Moldavai ir gruzinai turėjo rinką, didžiulę tarybinę rinką į kurią jie veždavo savo prekes. O kai atsivėrė sienos į vakarus ir galima atsivežti produktus iš kitur (uždara rinka jau nebe uždara) paaiškėjo, kad gruzinai, kurie išaugina vieną mandariną negali konkuruoti su tais, kurie išaugina du mandarinus. Iš ten atvyksta pigesni mandarinai ir gruzinų mandarinų niekam nebereikia šiandien kaip ir niekam nebereikia moldavų pomidorų, tręšnių ir taip toliau. Rytų rinką jie prarado, o į vakarų rinką niekas jų nepriima, o jie ir konkuruoti nelabai gali. Bulgarija yra gana skurdi Europos sąjungos kontekste. Tuo metu Bulgarija irgi klestėjo nes augino milžiniškus plotus pomidorų uždarai Tarybų Sąjungos rinkai. Vengrijos agurkų niekam nebereikia, kuriuos ankščiau visi valgė. Atitinkamai valgydami jų produkciją mes jiems pinigų duodavome iš kurių jie algas turėjo ir kuo mes daugiau agurkėlių valgėm, tuo jų algos galėjo būti didesnės. Šiandieną jų agurkėlių niekam nereikia ir jie nebeturi ką pasiūlyti. Kitas pavyzdys mūsų kaimynė Latvija. Įdomi tuo, kad turėdama tik du su puse milijono gyventojų tarybinėje rinkoje sugebėjo tai rinkai patiekti vagonus, šilumvežius, autobusiukus vadinamus „Latvija”. Jie gamino produkciją kurią dabar valstybės su keliasdešimt milijonų gyventojų nesugeba padaryti. Jeigu Latvijai reikėtų šių gaminių, tai ji neturėtų kam parduoti, o būdama toje milžiniškoje rinkoje jinai išlaikė darbo vietas, gaudavo žmonės algas ir taip toliau. Mes devynesdešimtais metais atsisakę šios rinkos, mažai kas suvokė, kad reikia kovoti dėl rinkos gabaliuko, bet apie tai net kalbos nebuvo. Vienetai žmonių apie tai galvojo ir šiandiena tiek Lietuva, tiek Latvija praradome šias rinkas. O į tą vakarų rinką nelabai įsiskverbsi, o jug algos nuo čia ir prasideda.
Yra dar vienas dalykas kaip vietinė rinka. Mes pas save išgeriame tam tikrą kiekį alaus, suvalgom tam tikrą kiekį cukraus ir tai yra vietinė rinka. Tai yra tas kiekis produkcijos, kurios lietuviai per metus nuperka patys. Tie, kurie tiekia mums tą alų, cukrų jie gauna pelną iš tos vietinės rinkos ir tas pelnas gali likti mums, arba jei mes savo rinką atidavėme kažkam kitam tai tas pelnas ir išeis. Tai ko po to nori žmonės, kad jiems algos būtų didinamos? Dabar patys pasižiūrėkite ką mes patys padarėme. 90 metais mes naiviai suviliojo gražiai skambančiais žodžiais: privatizacija mums sutvarkys gyvenimą, mistinės užsienio investicijos ateis ir viską mums sutvarkys ir rojų padarys, laisvas kapitalo judėjimas, konkurencija, tokios liberalūs mitai. 20 metų praėjus jūs dabar suprantate, kad šie užkeikimai ir liko užkeikimais. Juk jūs gerdami alų nuo kiekvieno bokalo uždirbate tiems kas tas gamyklos priklauso šiandieną. Vadinasi, jūs geriat bokalą alaus ir šeriat kažkokį danų pensininką. Ne savo mamai jūs pridedat vieną, kitą centą prie pensijos, o danų pensininkui. Jūs skambinate telekomo tinklais ir remiat Suomiją, o paskui verkiat, kad pas mus mažos algos ir mažos pensijos. Suomis ir taip neblogai turėdamas gauna dar iš jūsų vieną, kitą centą.
Vilnius atidavė šilumos tinklus privatininkams ir dar balsuoja už juos. Jūs šiandieną pasididinot savo rankomis šilumos kainas. Juk privatininkas perimdamas vieną ar kitą ūkio sferą siekia pelno. Tai tas pelnas ir yra jūsų mokama kaina. Kad jis galėtų gauti pelną, jūs turite mokėti už produktą ar paslaugą. Jeigu tai būtų buvę savivaldybės rankose ar valstybės rankose būtų kitaip. Tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva atiduoti strateginius objektus yra pražūtis. Vanduo, elektra, šiluma, dujų tiekimas, naftos tiekimas, vaistai turi būti kontroliuojami mūsų visuomenės, kad iš mūsų kažkas nedarytų pinigų.
Įsivaizduokite jūs esate užsienio investuotojas, turite laisvų pinigų ir siūlot kažkokią savo produkciją. Kur jūs eitumėt su savo produkciją ar į Lietuvą, kur yra šalta ir reikia fabriką statyti šiltom sienom ir žiemą jį šildyti, kur lietuvis dirba už nedidelę algą, bet jis nori tik daugiau. Jo nedidelė alga šio laiku yra pakankamai didelė palyginus su daugeliu kitų valstybių. Ir ką jūs darytumėt į Lietuvą atvažiuotumėt? Ar važiuotumėt į pietryčių Aziją, kur žmonės dirba už šimtą eurų ir kur fabriką pasistatyti galima be jokių ypatingų sąnaudų, kur šildyti nereikia. Ar jūs važiuosite į Lietuvą, kur 7 mėnesius šildyti reikia? Jūs nepagaminsit prekės tokia, kad galėtum ją parduoti pasaulio rinkai. Tai va, istorija ir parodė, kad Lietuvoje jokių užsienių investicijų nėra kaip buvo planuota.
Kas yra užsienio investicija? Telekomą nupirko ir sako, kad yra užsienio investicija. Čia yra tik šeimininko pasikeitimas. Jie nepastatė naujo fabriko, jie pakeitė naują šeimininką ir išsivežė pelną. Tas pats su alumi. Čia jokia ne užsienio investicija. Užsienio investicija būtų tokiu atveju jeigu jie pastato naują fabriką, pradeda gaminti tai ko mes čia negaminam, kur produkciją eksportuoja ir parsiveža pelną. Tokio tipo investicijų Lietuvoje praktiškai nėra. Šunų maisto fabrikėlis, o stambių tai nėra ir būti negalėjo, ir būti niekada nebus.
Dar baisus dalykas yra spekuliacinis kapitalas, bet čia atskira tema. Tai spekuliacinis kapitalas, kuris blaškosi po pasaulį. Ateina į fondų rinką, akcijų rinką. Jis nugrėbia grėtinėlę ir tuoj pat pasitraukia, ir tokio kapitalo pasaulyje yra daugiau už bet kokio kito. Spekuliacinis kapitalas griauna visas rinkas, sukelia dirbtinai akcijų kainas nedidėlėje akcijų biržoje. Paskui jūs galvodami, kad čia viskas labai gerai perkate brangias akcijas, jos staiga pasitraukia, akcijos nukrito ir vėl jie jas supirko ir jie po visą pasaulį taip blaškydamiesi drasko rinką. Tai ką toks kapitalas duoda Lietuvai? – tik problemas ir ne tik Lietuvai. Mes atidavėme viską, absoliučiai viską ir tai mąstyti reikėjo prieš dvidešimt metų.
Yra dar vienas fenomenas – Kinija. Parduotuvėje mes matome visas pačias paprasčiausias prekes pagamintas Kinijoje, o kadaise mes patys gaminome jas. Dabar žiūrėkit kas atsitinka. Jeigu mes nekontroliuodami savo rinkos, muitų įsivežame Kinijos prekes automatiškai mes užkertame galimybę Lietuvos žmonėms tas prekes gaminti čia ir atitinkamai nėra resurso, ir algoms atsirasti. Apskritai, kiekviena Kinijos prekė atima darbo vietą Lietuvoje. Atimta darbo vieta atima ir galimybę mokėti algą, o apie didinimą apskritai kalbos nėra. Kinija padarė daug žalos šalims, kurios gamino produkciją, tačiau yra viena valstybė kuri nenukentėjo – Vokietija. Vokietija išsaugojo didžiausią kiekį gamybos kur yra aukšta pridedamoji vertė. Tai yra ne plataus vartojimo prekės, o gamybos priemonės. Todėl Kinija jai sudaro nedidelę konkurenciją, kol kas. Vokietijos eksportas papdėjo visų kitų valstybių sąskaita.
Yra dar viena priežastis dėl kurios niekas su Kinija neketins kariauti. Jūs kiekvieną dieną girdit, kad Kinija kiekvieną dieną nupirko kažkokius vertybinius popierius. Jūs įsivaizduokit, esate prisiskolinęs daug pinigų, ateina geras dėdė iš Kinijos, nuperka jūsų obligacijas, duoda jums pinigų. Kaip paskui kovosit su jų prekėmis? Kinija plečiasi, Graikijoje nupirko ištisą uostą „gelbėdami” iš didelės skolos. Graikai pardavė, o Kiniečiai dabar dės savo štampuką „Pagaminta Europos Sąjungoje”. Turėkit omeny, kad perkant tas plataus vartojimo prekes tai ir yra jūsų atlyginimo sąskaita ir tai yra visoje Europoje.
Kaip pasikeitė mūsų gyvenimas įstojus į ES? Kokie nauji reiškiniai atsiranda?
Pirmiausia mūsų euro entuzijastai sutiko uždaryti Ignalinos atominę jėgainę. Mes įsipareigojome, kad įstoję ją uždarysime. O ką tai reiškia? Kada mūsų derybininkas pasirašo nuostatą, jis pasirašo ir dėl kainų kilimo jums. Ir dar su alaus buteliu nuėjome į ES prašydami, kad mums pakeltų kainas. O jeigu elektra pabrangsta, žinant, kad elektra yra sudedamoji dalis visose prekėse ir paslaugose, atitinkamai kažkiek brangsta prekės ir paslaugos. Tam tikrą kainų padidėjimą jūs pasidarėt patys, tiesiog jūs to geidėt, o dabar jau piktinatės. Mes entuzijastingai sutikome dėl milijardų nuostolių dėl uždarytos IAE ir entuzijastingai palaikote tuos, kurie tai padarė.
Įstodami į ES mes įsipareigojome, kad bus akcizai kurui, gėrimams, cigaretėms. 70 procentų muitų eina į Briuselio kasą. Jeigu ankščiau mes muitus rinkome patys, nustatydavome muitų dydžius patys, galėjom reguliuoti iš kur ir ką mes perkam. Praradome muitą kaip ekonomikos instrumentą geram gyvenimui. Mes nebegalime reguliuoti net tų pačių Kinijos prekių., viską sprendžia Briuselis. Lygiai tas pats su vaistais. Mes nebegalim įsivežti vaistų iš ten kurie pigesni. Pavyzdžiui iš Baltarusijos. Tai vyksta dėl to, kad pirktumėte ES prekę, o ne Baltarusiška. Nematomas, tylus, mažai kam suprantamas karas kiekvieną dieną vyksta ir už viso to stovi ekonominiai interesai, ir tuos interesus mes nebegalime valdyti, nes instrumentai yra ne Lietuvos rankose, o Briuselio. Kinijos prekių invazijos be Briuselio sutikimo mes neturime teisės. Aišku, kiti gali pasakyti, kad kiniečių pigios prekės ir tai prie mūsų algų tai yra pliusas, bet minusas, kad atima darbo vietą ir algą.
Įstojus į ES išmokos žemės ūkiui Lietuvos ir tų šalių su kuriomis mes save lyginame skiriasi 1:3-4. Reiškia, mes gauname išmokas mažesnes nei prancūzas 3-4 kartus, tai atitinkamai žemdirbys algą mažesnę moką. Stebuklų nebūna, jei tu gauni mažesnę išmoką, tai mažiau darbuotojui gali išmokėti ir plius tai maistų kainų lygiui daro įtaką. Prancūzas tokiu atveju gali pigiau paleisti savo produkciją, o lietuviui reikia, kad atsipirktų, jis negali leisti žemiau lygio.
Dar kitas dalykas. Jei lietuvis išauginęs grūdus mato, kad Prancūzijoje juos superka brangiau, tai kodėl jam juos parduoti Lietuvoje? Jūs pagalvokit kas būtų jei kainos atitiktų uždarbį. Lietuvoje benzinas būtų pigiausias pasaulyje ir jį per vieną dieną nupirktų kitos valstybės. Pasienio žmonės važiuos ir veš kiek tik gali. Baltarusijoje ta pati problema ir susidarė. Nuvertėjo Baltarusijos valiuta, automatiškai atpigo benzinas ir kitos prekės. Baltarusams lieka tik du variantai. Pakelti kainų lygį arba muitus įvesti. Tai kaip vandens indas. Neįmanoma, kad vienoje indo pusėje būtų mažiau vandens nei kitoje. Algos negali susivienodinti nes jos priklauso nuo mūsų, nuo čia, nuo geografinės padėties, gamtos išteklių, istorinių aplinkybių ir mūsų pačių durnumo sukurtų klaidų.
Iš kur atsiranda alga ir nuo ko priklauso jos dydis?
Biudžetininkai - mokytojai, gydytojai, valstybės tarnautojai, gaisrininkai, karininkai. Jų algų šaltinis yra mokesčiai. Lyginant su tomis šalimis, kurias mes mėgstame lyginti mūsų mokesčių dydis yra gerokai mažesnis nei jų. PVM mokestis yra palyginamas, bet pavyzdžiui nekilnojamo turto mokestis privačiam turtui Lietuvoje nepalyginamas. Vokietijoje žmonės nuomojasi butus nes neapsimoka turėti savo turto. Kaip Lietuviai ir buvo pirmi Tarybų Sąjungoje, tai dabar ir išliko beveik pirmi. Pas mus apie 80 procentų žmonių turi savo turto, o Vokietijoje tik 50-60 procentų. Tai jeigu pas mus mokesčiai yra mažesni, tai atitinkamai ir algos yra mažesnės. Tai dvigubas reiškinys, gi mums gerai, kad mokesčiai mažesni, bet ratas tai uždaras. Maži mokesčiai, mažos įplaukos biudžete, mažos galimybės didinti algas. Lyginant PVM mokestį pas mus jis yra mažas. Kitose Europos šalyse yra progresyviniai mokesčiai, paveldimumo mokesčiai. Pavyzdžiui Prancūzijoje biudžetą sudaro apie 50 procentų paveldimumo mokestis! Priešingai nei daugelis galvoja, kitose šalyse biurokratija yra kelis kartus didesnė, laisvės prasme jos yra daugiau negu Europoje, dar dabar. Tai štai, pas mus mokesčiai mažesni, atitinkamai ir algos mažesnės. Ten mokesčiai didesni, daugiau ir uždirbi. Tarp kitko PVM pati ES reguliuoja. Mes jo negalime susimažinti tiek kiek mes to norėtumėme.
Ne biudžetininkų algos, kurie dirba ne valstybės darbą. Šaltiniai yra du. Gamyba paslaugų ir prekių. Kuo daugiau gamini, tuo daugiau pinigų turi. O įsileidę Kinietiškas prekes galimybę gaminti mes labai susiaurinome. Pavyzdžiui gėles ankščiau auginome Vilijampolėje ir puikiai ėjosi biznis, o dabar mes gėles perkame iš Olandijos, o olandai iš pietų valstybių. Kitas pavyzdys – šiukšlės. Važinėja šiukšlių mašinos su gražiais užrašais, o firmos priklauso užsieniečiams. Jie atsirūšiuoja šiukšles pas mus ir išsiveža pas save. Mes esame savotiškai okupuoti iki ausų.
Pensijų gali išmokėti tiek, kiek surenka sodra. Sodra surenka daugiau jei yra daugiau gamintojų, dirbančiu, jei algos didesnes. O mes mažiau turim darbo ir algų, tai uždaras ratas. Emigrantai išvažiuodami nemažina darbo vietų, jie mažina mokesčių mokėjimą. Tai vėl mažina galimybę didinti pensijas neišvengiamai.
Kiniečiai įveždami savo prekes pakenkia vietinei ekonomikai, bet kitos šalys vis tiek gyvena geriau už mus. Graikija vienam gyventojui gavo paskolinių pinigų 33000 eurų kiekvienam žmogui, o lietuvis gauna tik 3000 litų. Visos Europos Sąjungos skola yra 10 trilijonų eurų ir vidutiniškai vienam Europos gyventojui skola siekia apie 20 tūkstančių eurų, o lietuviui tik trys tūkstančiai litų. Kas yra tas gerasis dėdė kuris dalina tokius pinigus? Kodėl mums neduoda? Jie gauna tuos pinigus iš oro, tiesiog iš oro. Iki šiol norint gauti paskolinius pinigus reikėjo leisti vertybinius popierius. Valstybė į rinką išleidžia vertybinius popierius ir visi norintys juos perka ir taip skolina tai valstybei pinigus. Bet atėjo toks momentas kada skolos susidarė labai didelės. Europos skola artėja arti 100 procentų BVP ir privatūs vertybinių popierių pirkėjai suabejojo ar jie pajėgs gražinti kai tiek prisiskolino ir nustojo pirkti už mažas palūkanas. Ir turi įsikišti Europos Centrinis Bankas ne kažkas turi pirkti tą` vertybinį popierių nes privatininkai nebeperka už pigiai. O iš kur Centrinis ES bankas gauna tuos pinigus? – iš oro. Jis juos emituoja vienu kompiuterio klavišo paspaudimu. Norint, kad valstybė surinktų pinigus reikia, kad žmonės vartotų daugiau. O, kad jie galėtų vartoti reikia turėti pinigų. Jau prieš 30 metų buvo toks susitarimas, kad reikia skatinti vartojimą dirbtinai suteikiant žmonėms, valstybėms pigius pinigus. Tai per šį dalyką tiek valstybės prisiskolino, kad nebesugeba išsimokėti. Štai kas yra krizė. Tai jei žmonės skelbiasi, kad krizė baigėsi jie apgaudinėja kitus ir save. Krizė dar neprasidėjo šiaip! Graikija praetais metais pasiskolino krūvą milijardų eurų ir palūkanos vis paaugo. Kaip jie sugebės atiduoti skolą jei dar neatidavė pirmos skolos, o valstybė nieko negamina, kad galėtų padengti nuostolius. Čia yra visos vakarų civilizacijos bendra yda. Šalys dvidešimt metų gyveno iš orinių pinigų ir sistema priėjo liepto galą.
Pavyzdžiui Amerika pasiskelbė, kad savo valstybės reikmėms ruošiasi skirti 3 trilijonus dolerių, o pati surinkti žada tik du trilijonus. Trilijoną ji turi gauti iš kažkur kitur. Ankščiau norėdama gauti tą trilijoną ji pardavinėdavo vertybinius popierius pasauliui, kad į ją galėtų investuoti. Dabar investuotojai vis mažiau pasitiki Amerika, o ji susisiekia su Centriniu Banku, kuris yra kaip pusiau privati kontora. Jie patys iš savęs perka... Valstybė emituoja kažkokį vertybinį popierių, o CB pats jį nuperka, kitaip sakant, gamina iš oro pinigus ir taip palaiko vartojimo lygį pačioje Amerikoje, ir visame pasaulyje.
Galimybė gyventi prie šio modelio baigėsi ir krizes kurias jūs matote, muštynes Graikijoje, Portugalijoje, Londone yra šio reiškinio pradžia! Todėl negalvokit, kad gyvenam blogai, kad mums neduoda valstybė papildomų pajamų prasidedant žiemai, kad galėtumėm lengviau atlaikyti šildymą, mes neįklimpstame į siaubingas skolas. Mūsų laukia didžiulės permainos ir Lietuvai šie kriziniai procesai ateityje atneš daugiau naudos negu žalos. Tos valstybės kurios mus erzina labiausiai, kurioms mes pavydime didelį laiko tarpą gyveno skolintais pinigais. Jos dabar neuždirba tiek, kiek mokėdavo sau. Šie kriziniai reiškiniai suvienodins mūsų gyvenimo lygius. Nors ir mūsų gyvenimo lygis yra didesnis nei galime sau leisti šiandien, bet mūsų skolinti pinigai sudaro apie 20 - 25 procentų BVP. Šiemet sodra surinks 3 milijonais litų mažiau nei išmokės. Tai iš kur Kubilius gaus tuos 3 milijonus? – jis turės skolintis. Bet ES senbuvės gyvena dar didesniu mastu ir kada jų ekonomika kris (pradės lygintis šiek tiek), bet mes niekada nebusime vienodose sąlygose nes pas mus šalta, ir mums gyvenimas kainuoja brangiau jau vien dėl to, kad mes neturime išteklių, neturim kurortų, kurie neša pinigus mums,. Tas potencialus skirtumas visada išliks ir dėl to dar labiau reikia kreipti dėmesį kada mes atiduodam savo resursus kuriuos čia turim. Elektra, vanduo, dujos, vaistai ir kiti strateginiai taškai.
Lietuvis turi suprasti kur jis gyvena, kodėl algos yra tokios, o ne kitokios, kodėl kainos tokios, turi įvertinti aplinkybes, kurios daro įtaką šitam reikalui. O ne vien tiktai versti viską ant valdžios. Aš pats šiai dalykais nepatikėjau kadaise, bet taip ir yra. Visada yra pliusai ir minusai, mąstykite ir apgalvokite viską.
Žiūrėti video
Detaliau:
Realistas
