Lietuvos žmonių mentalitetas - Rolandas Paulauskas
Lietuvių mentalitetas Rolando Paulausko akimis
Mentalitetas yra daugiau intuitivus dalykas ir taip tiksliai apibrėžus galima į didelius ginčus įsivelt. Šiandieninėj Lietuvoj yra trys tautos mažų mažiausiai įtraukiant ir Lietuvos žydus. Net Lietuvos žydai yra trijų rūšių. Žmonės, kuriems yra virš 40 metų, jų pasaulio suvokimas formavosi tarybinėje santvarkoje ir tai yra visiškai kitoks mentalitetas negu anų, kurie išaugo nemokėdami Rusų kalbos, gyvendami visiškai kitoje erdvėje. Rusakalbiai žydai, kurie išvažiavo į Izraelį tenais yra labai atsiskyrę nuo kitų, jie ten vadinami rusais. Jie negalėjo pabėgti nuo tarybinio mentaliteto net nuvažiavę į Izraelį ir jie gyvena visiškai uždarai.
Tai savotiškai Lietuvoje yra tos trys tautos. Pirma yra tiems, kuriems virš 40 metų, antra nuo 30 – 40 metų, šiuo metu. Tai yra mišri grupė. Ji dar užtiko aną laikotarpį, o brendo ir vystėsi jau naujomis sąlygomis. Ir yra trečia grupė žmonių, kuriems maždaug yra nuo 25 iki 30 metų. Jie augo visiškai kitomis sąlygomis ir tarp šitų trijų grupių yra didžiulis mentaliteto skirtumas. Ir kalbant apie Lietuvių mentalitetą apskritai yra didžiulė problema Lietuvių tautos, nes jos viduje yra kelios labai skirtingos grupės ir suformuot bendrus tikslus, bendras prasmes, bendras idėjas yra labai sunku ir bus kuo toliau, tuo sunkiau. Nes šiandieną senelių karta ir anūkų ne tik kartų konfliktą jaučia, bet jie visiškai kitas kalba moka, o jei kalbėsim apie emigrantų anūkus, tai jie dažnai atvažiavę į Lietuvą lietuviškai nebemokėdami ir jų pasaulio suvokimas yra visiškai kitoks nei senelių. Ir atsirado tarp kartų bedugnė. Taigi, yra mažiausiai trys lietuvių tautos pagal mentalitetą.
Tauta reiškiasi per elitą ir apie tai buvo daug kalbėta ankstesnėse temose. Ir apie elito problemas būtų atskiros temos. Elito, kuris atstovautų Lietuvių tautos interesus neturime. Anglai likviduoja sąvokas tėvas ir motina. Bus tėvas vienas ir tėvas du. Tai štai, toje senoje tarybinėje Lietuvių tautoje toks klausimas negalėjo net kilti. Jeigu kas pasiūlytų tokį sprendimą jis būtų išjuoktas, nesuprastų apie ką šnekama. O dabar tų asmenų, kuriems šiandien iki 30 m. tai jau nėra koks nors tabu dalykas ir visiškai svarstys ar ir į Lietuvą neperkelti šitaip sąvokas.
Anais laikais mes turėjom tam tikrų prasmių, kurios mus vienijo. Mes didžiavomės seniausia kalba, kad ir kaip ten bebūtų, bet mes tuo didžiavomės. Mes tada manėm, kad toje uždaroje rytų erdvėje yra geriausia, kad pas mus gražiausia. Kadangi mes į vakarų erdvę išvykti negalėjome iš principo, tai mes savęs ir nelyginom su vakarų erdve. O lygindami su tais, kurie yra į rytus nuo mūsų mes jautėm, kad pas mus yra gražiausia, geriausia, geriausiai sutvarkyta ir jeigu kas nors būtų paklausęs lietuvio „ar tu nori iš Lietuvos išvykti?“ (žinom, kad į vakarus jis išvykti negalės) absoliuti dauguma būtų norėjusi gyventi čia, priešingai negu dabartinis jaunimas, dabartinė dalis lietuvių tautos, kuri didžioji dalis nori išvykti.
Mes didžiavomės sportu. Žalgirio ir CSKA rungtynės buvo ne sportas, tai buvo žymiai daugiau nei sportas. Dabar atrodo, kad yra Žalgiris, bet šiandieną jį lemia ne Lietuvoje gimę žmonės, o pinigai. Kiek tu pinigų turi, nupirksi gerų žaidėjų po visą pasaulį... sutikit, kad tai yra visiškai kitas sportas. Jis paremtas pinigais.
Lietuvis buvo turtingiausias, statistika rodo, kad tarybų sąjungoje lietuvis buvo turtingiausias. Nors visi linkę manyti, kad žydai buvo turtingiausi. Enciklopediniai duomenys rodo, kad lietuvis buvo sukaupęs daugiausiai pinigų, skaičiuojant vienam gyventojui taupomosiose kasose. Jis turėjo daugiausiai mašinų, daugiausiai namų.
Turėjome bendrą priešą – tarybų valdžią ir tam tikrą etninį priešą - rusus. Nors tyliai, bet tas priešas buvo. O kaip žinia, priešas visada vienija tautą.
Mes turėjom bendra orientyrą, orientavomės į vakarų kultūrą, į vakarų civilizaciją ir manėm, kad ten yra teisingiau nei čia. Ir mes žinojom kaip turėtų būti, o dabar nėra. Tereikia sugriauti tarybų valdžia, perimti vakarų civilizacijos siūlomus modelius ir viskas pasikeis.
Mes gyvenom rusakalbės kultūros erdvėje šalia lietuvių. Mes žinojom tokias masines kultūros atributus kaip Jugoslavijos, Bulgarų, Prancūzų, Vokiečių. Šiandieną to nėra. Kokį mes šiandieną bulgarą galime žinoti? Jugoslavijos apskritai nebėra. Net gi prancūzo šiandien kokio žymesnio vargu ar daugelis Lietuvoje pasakytų. Jie yra, bet juos uždarė tokia bendra anglakalbė kultūra.
Mes tuo metu buvome prisijaukinę aną santvarką ir turėjom visus atributus. Turėjom priešą, turėjom į ką lygiuotis, turėjom bendras prasmes, bet visą tai vienijo mus tada. Ir netgi šiandieną tiems, kuriems virš 40 m. ginčijasi ar geriau buvo prie tarybų valdžios ar blogiau, bet jie bent supranta apie ką šneka. Jų patirtis leidžia apie tai šnekėti. O tam, kuriam dabar yra iki 30 m. jis nesupranta apie ką šnekama. „Vcera byli po piat, no bolsije, sevodnia po tri, no malenkije...“ Daugelis net nesupranta. O jeigu mes nuvažiuosime į Izraelį ir tie, kurie atvyko iš tos erdvės, jie supras, bet didelė dalis nesupras, taip pat ir Lietuvoje. Net jumoras šiandieną yra visiškai kitaip suvokiamas tų, kuriems virš 40 ir tų, kuriems iki 30. Kada tie vakarai mums atrodė viliojantys labai mes siekėm tapti civilizacijos dalimi, bet iš esmės jie mums svetimi ir jie išlieka tai daliai Lietuvių tautos, ir išlieka iki pat šios dienos. Lietuviai jautėsi to regiono elitu kartu su Latviais, bet jie buvo mūsų kaip ir jaunesni broliai. Mes nuvažiavę į Maskvą ar į Leningradą jautėmės didesni už visą šitą. Gal tai buvo be pamato ir greičiausiai tai buvo be pamato. O jie į Lietuvą važiuodavo kaip į užsienį ir mes šituo naudojomės. Čia kalba apie tuos bruožus, kurie būdingi tik tiems, kuriems yra virš 40 metų ir kurie galiojo iki 1990 metų.
Šitie paskutiniai dvidešimt metų suskalbė bendrą Lietuvos mentalitetą, kuris buvo iki 1990 metų. Ji šiandiena yra nevienalytė ir jeigu šnekėti apie pačią jauniausią kartą, jiems tėvai paliko idealią vakarų civilizaciją. Mes gi kūrėm save kaip vakarų kopiją. Mes norėjom būti tokie kaip olandai, danai ar dar kažkas. Tai dabar pagalvokit. Aš augu kaip jaunas žmogus, mano tėvai nori, kad Lietuvoje būtų kaip Skandinavijoje ir tame tarpe tėvas vienas, tėvas du. Tai kodėl aš turiu čia gyventi šitoje nevykusioje kopijoje, jeigu aš galiu iš karto išvykti į originalą? Ką jie ir daro. Tiems, kuriems virš 40m. yra svarbi Lietuvių kalba, turi kolektiviškumo jausmą... Kas apskritai yra iškelta dabar į pirmą planą, argi tauta? – Individas, asmenybė, asmens teisė, žmogaus teisė. Apie tautų teises apskritai yra nebekalbama šiuolaikinėje vakarų civilizacijoje. Tai tada jaunas žmogus išaugęs šitoje idėjų ir prasmių erdvėje jisai labai nerimtai žiūri į Lietuvių kalbą. Vilniuje buvo kvietimas į šokius Anglų kalba užrašytus ir kai Rolandas paklausė jaunuolių:
- Kodėl jūs angliškai rašote?
- Nu taip yra cool.
Jūs galit įsivaizduot prie tarybų valdžios, kad kvietimas į šokius rusiškai užrašytas. T.y. „хорошо“. Jis būtų išjuoktas. Dabar jaunimas nesuvokia, kad atsisakydami Lietuvių kalbos jis daro pats sau žalą ir čia yra kaltas be abejo elitas. O niekas kitas neduoda prasmes ir idėjas tik elitas. Ir tos idėjos dvidešimt metų transliuotos apie asmens teises, apie asmens teisių privalumą prieš tautų prasmes šiandiena duoda rezultatą tų jauniausių mūsų tautos narių tarpe. Ir bus labai sudėtinga rasti bendras prasmes. Didžiausia viltis yra, kad vakarų civilizacija pasiekė savo galimybių ribą ir tas gyvenimas ne pagal išgales, ne pagal kišenę matydami šiandiena tuos rezultatus, paaiškėtų tos vertybės į kurias lygiavosi visi lietuviai, o ypatingai jauniausia karta yra iliuzioriškos vertybės. Ir jos mūsų akyse sklaidosi ir po tų kelių metų nemaža dalis bus priversti grįžti, ieškoti naujų prasmių ir tada bus elito uždavinys duoti tas prasmes aiškias, atitinkančias šią dieną, įvertinančias visas šios dienos problemas. Jeigu elitas nesugebės šito padaryti tai be abejo vėl nebus kam vadovauti.
Kai atsivėrė mums vakarų erdvė ir tas mūsų dešimtmečiais puoselėtas noras vartoti daugiau ir gražiau, mums atrodė, kad to užteks laimei, bet paaiškėjo, kad toje Maslou piramidėje yra tik pats žemiausias lygmuo. Skanios dešros valgymas niekada neduos laimės. Laimei reikia žymiai daugiau. Žmogus būdamas socialiniu gyvūnu niekada nebus laimingas būdamas individu vienas pats savaime. Jis yra visuomeninis gyvis ir visada savo laimę asocijuos su visuomene kažkokiais pasiekimais. O dabartinė visa ideologija veda priešingai, į individo išskyrimą iš visuomenės ir jis tada lieka vienišas, be erdės, be bendrų prasmių, be bendrų tikslų. Tiktais skanios dešros tikslas belieka ir to žmogui yra mažai. Ir kuo toliau, tuo daugiau šitą žmonės jus ypatingai žlungant toms iliuzijoms apie vakarų klęstinčią civilizaciją.
Mentalitetas yra daugiau intuitivus dalykas ir taip tiksliai apibrėžus galima į didelius ginčus įsivelt. Šiandieninėj Lietuvoj yra trys tautos mažų mažiausiai įtraukiant ir Lietuvos žydus. Net Lietuvos žydai yra trijų rūšių. Žmonės, kuriems yra virš 40 metų, jų pasaulio suvokimas formavosi tarybinėje santvarkoje ir tai yra visiškai kitoks mentalitetas negu anų, kurie išaugo nemokėdami Rusų kalbos, gyvendami visiškai kitoje erdvėje. Rusakalbiai žydai, kurie išvažiavo į Izraelį tenais yra labai atsiskyrę nuo kitų, jie ten vadinami rusais. Jie negalėjo pabėgti nuo tarybinio mentaliteto net nuvažiavę į Izraelį ir jie gyvena visiškai uždarai.
Tai savotiškai Lietuvoje yra tos trys tautos. Pirma yra tiems, kuriems virš 40 metų, antra nuo 30 – 40 metų, šiuo metu. Tai yra mišri grupė. Ji dar užtiko aną laikotarpį, o brendo ir vystėsi jau naujomis sąlygomis. Ir yra trečia grupė žmonių, kuriems maždaug yra nuo 25 iki 30 metų. Jie augo visiškai kitomis sąlygomis ir tarp šitų trijų grupių yra didžiulis mentaliteto skirtumas. Ir kalbant apie Lietuvių mentalitetą apskritai yra didžiulė problema Lietuvių tautos, nes jos viduje yra kelios labai skirtingos grupės ir suformuot bendrus tikslus, bendras prasmes, bendras idėjas yra labai sunku ir bus kuo toliau, tuo sunkiau. Nes šiandieną senelių karta ir anūkų ne tik kartų konfliktą jaučia, bet jie visiškai kitas kalba moka, o jei kalbėsim apie emigrantų anūkus, tai jie dažnai atvažiavę į Lietuvą lietuviškai nebemokėdami ir jų pasaulio suvokimas yra visiškai kitoks nei senelių. Ir atsirado tarp kartų bedugnė. Taigi, yra mažiausiai trys lietuvių tautos pagal mentalitetą.
Tauta reiškiasi per elitą ir apie tai buvo daug kalbėta ankstesnėse temose. Ir apie elito problemas būtų atskiros temos. Elito, kuris atstovautų Lietuvių tautos interesus neturime. Anglai likviduoja sąvokas tėvas ir motina. Bus tėvas vienas ir tėvas du. Tai štai, toje senoje tarybinėje Lietuvių tautoje toks klausimas negalėjo net kilti. Jeigu kas pasiūlytų tokį sprendimą jis būtų išjuoktas, nesuprastų apie ką šnekama. O dabar tų asmenų, kuriems šiandien iki 30 m. tai jau nėra koks nors tabu dalykas ir visiškai svarstys ar ir į Lietuvą neperkelti šitaip sąvokas.
Anais laikais mes turėjom tam tikrų prasmių, kurios mus vienijo. Mes didžiavomės seniausia kalba, kad ir kaip ten bebūtų, bet mes tuo didžiavomės. Mes tada manėm, kad toje uždaroje rytų erdvėje yra geriausia, kad pas mus gražiausia. Kadangi mes į vakarų erdvę išvykti negalėjome iš principo, tai mes savęs ir nelyginom su vakarų erdve. O lygindami su tais, kurie yra į rytus nuo mūsų mes jautėm, kad pas mus yra gražiausia, geriausia, geriausiai sutvarkyta ir jeigu kas nors būtų paklausęs lietuvio „ar tu nori iš Lietuvos išvykti?“ (žinom, kad į vakarus jis išvykti negalės) absoliuti dauguma būtų norėjusi gyventi čia, priešingai negu dabartinis jaunimas, dabartinė dalis lietuvių tautos, kuri didžioji dalis nori išvykti.
Mes didžiavomės sportu. Žalgirio ir CSKA rungtynės buvo ne sportas, tai buvo žymiai daugiau nei sportas. Dabar atrodo, kad yra Žalgiris, bet šiandieną jį lemia ne Lietuvoje gimę žmonės, o pinigai. Kiek tu pinigų turi, nupirksi gerų žaidėjų po visą pasaulį... sutikit, kad tai yra visiškai kitas sportas. Jis paremtas pinigais.
Lietuvis buvo turtingiausias, statistika rodo, kad tarybų sąjungoje lietuvis buvo turtingiausias. Nors visi linkę manyti, kad žydai buvo turtingiausi. Enciklopediniai duomenys rodo, kad lietuvis buvo sukaupęs daugiausiai pinigų, skaičiuojant vienam gyventojui taupomosiose kasose. Jis turėjo daugiausiai mašinų, daugiausiai namų.
Turėjome bendrą priešą – tarybų valdžią ir tam tikrą etninį priešą - rusus. Nors tyliai, bet tas priešas buvo. O kaip žinia, priešas visada vienija tautą.
Mes turėjom bendra orientyrą, orientavomės į vakarų kultūrą, į vakarų civilizaciją ir manėm, kad ten yra teisingiau nei čia. Ir mes žinojom kaip turėtų būti, o dabar nėra. Tereikia sugriauti tarybų valdžia, perimti vakarų civilizacijos siūlomus modelius ir viskas pasikeis.
Mes gyvenom rusakalbės kultūros erdvėje šalia lietuvių. Mes žinojom tokias masines kultūros atributus kaip Jugoslavijos, Bulgarų, Prancūzų, Vokiečių. Šiandieną to nėra. Kokį mes šiandieną bulgarą galime žinoti? Jugoslavijos apskritai nebėra. Net gi prancūzo šiandien kokio žymesnio vargu ar daugelis Lietuvoje pasakytų. Jie yra, bet juos uždarė tokia bendra anglakalbė kultūra.
Mes tuo metu buvome prisijaukinę aną santvarką ir turėjom visus atributus. Turėjom priešą, turėjom į ką lygiuotis, turėjom bendras prasmes, bet visą tai vienijo mus tada. Ir netgi šiandieną tiems, kuriems virš 40 m. ginčijasi ar geriau buvo prie tarybų valdžios ar blogiau, bet jie bent supranta apie ką šneka. Jų patirtis leidžia apie tai šnekėti. O tam, kuriam dabar yra iki 30 m. jis nesupranta apie ką šnekama. „Vcera byli po piat, no bolsije, sevodnia po tri, no malenkije...“ Daugelis net nesupranta. O jeigu mes nuvažiuosime į Izraelį ir tie, kurie atvyko iš tos erdvės, jie supras, bet didelė dalis nesupras, taip pat ir Lietuvoje. Net jumoras šiandieną yra visiškai kitaip suvokiamas tų, kuriems virš 40 ir tų, kuriems iki 30. Kada tie vakarai mums atrodė viliojantys labai mes siekėm tapti civilizacijos dalimi, bet iš esmės jie mums svetimi ir jie išlieka tai daliai Lietuvių tautos, ir išlieka iki pat šios dienos. Lietuviai jautėsi to regiono elitu kartu su Latviais, bet jie buvo mūsų kaip ir jaunesni broliai. Mes nuvažiavę į Maskvą ar į Leningradą jautėmės didesni už visą šitą. Gal tai buvo be pamato ir greičiausiai tai buvo be pamato. O jie į Lietuvą važiuodavo kaip į užsienį ir mes šituo naudojomės. Čia kalba apie tuos bruožus, kurie būdingi tik tiems, kuriems yra virš 40 metų ir kurie galiojo iki 1990 metų.
Šitie paskutiniai dvidešimt metų suskalbė bendrą Lietuvos mentalitetą, kuris buvo iki 1990 metų. Ji šiandiena yra nevienalytė ir jeigu šnekėti apie pačią jauniausią kartą, jiems tėvai paliko idealią vakarų civilizaciją. Mes gi kūrėm save kaip vakarų kopiją. Mes norėjom būti tokie kaip olandai, danai ar dar kažkas. Tai dabar pagalvokit. Aš augu kaip jaunas žmogus, mano tėvai nori, kad Lietuvoje būtų kaip Skandinavijoje ir tame tarpe tėvas vienas, tėvas du. Tai kodėl aš turiu čia gyventi šitoje nevykusioje kopijoje, jeigu aš galiu iš karto išvykti į originalą? Ką jie ir daro. Tiems, kuriems virš 40m. yra svarbi Lietuvių kalba, turi kolektiviškumo jausmą... Kas apskritai yra iškelta dabar į pirmą planą, argi tauta? – Individas, asmenybė, asmens teisė, žmogaus teisė. Apie tautų teises apskritai yra nebekalbama šiuolaikinėje vakarų civilizacijoje. Tai tada jaunas žmogus išaugęs šitoje idėjų ir prasmių erdvėje jisai labai nerimtai žiūri į Lietuvių kalbą. Vilniuje buvo kvietimas į šokius Anglų kalba užrašytus ir kai Rolandas paklausė jaunuolių:
- Kodėl jūs angliškai rašote?
- Nu taip yra cool.
Jūs galit įsivaizduot prie tarybų valdžios, kad kvietimas į šokius rusiškai užrašytas. T.y. „хорошо“. Jis būtų išjuoktas. Dabar jaunimas nesuvokia, kad atsisakydami Lietuvių kalbos jis daro pats sau žalą ir čia yra kaltas be abejo elitas. O niekas kitas neduoda prasmes ir idėjas tik elitas. Ir tos idėjos dvidešimt metų transliuotos apie asmens teises, apie asmens teisių privalumą prieš tautų prasmes šiandiena duoda rezultatą tų jauniausių mūsų tautos narių tarpe. Ir bus labai sudėtinga rasti bendras prasmes. Didžiausia viltis yra, kad vakarų civilizacija pasiekė savo galimybių ribą ir tas gyvenimas ne pagal išgales, ne pagal kišenę matydami šiandiena tuos rezultatus, paaiškėtų tos vertybės į kurias lygiavosi visi lietuviai, o ypatingai jauniausia karta yra iliuzioriškos vertybės. Ir jos mūsų akyse sklaidosi ir po tų kelių metų nemaža dalis bus priversti grįžti, ieškoti naujų prasmių ir tada bus elito uždavinys duoti tas prasmes aiškias, atitinkančias šią dieną, įvertinančias visas šios dienos problemas. Jeigu elitas nesugebės šito padaryti tai be abejo vėl nebus kam vadovauti.
Kai atsivėrė mums vakarų erdvė ir tas mūsų dešimtmečiais puoselėtas noras vartoti daugiau ir gražiau, mums atrodė, kad to užteks laimei, bet paaiškėjo, kad toje Maslou piramidėje yra tik pats žemiausias lygmuo. Skanios dešros valgymas niekada neduos laimės. Laimei reikia žymiai daugiau. Žmogus būdamas socialiniu gyvūnu niekada nebus laimingas būdamas individu vienas pats savaime. Jis yra visuomeninis gyvis ir visada savo laimę asocijuos su visuomene kažkokiais pasiekimais. O dabartinė visa ideologija veda priešingai, į individo išskyrimą iš visuomenės ir jis tada lieka vienišas, be erdės, be bendrų prasmių, be bendrų tikslų. Tiktais skanios dešros tikslas belieka ir to žmogui yra mažai. Ir kuo toliau, tuo daugiau šitą žmonės jus ypatingai žlungant toms iliuzijoms apie vakarų klęstinčią civilizaciją.
Realistas