O Lietuva kvotų gauna vis mažiau, nes sutinka už ES pinigus pjaustyti savo žvejybos laivus. Nacionalinė žuvų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija tvirtina, kad dėl išteklių trūkumo ir kvotų pirmiausiai iki metų pabaigos maždaug 20 proc. brangs silkės, skumbrės, tunai, jūriniai ešeriai, o kai kurios rūšys, palyginti su pernykščiais metais, esą gali pabrangti net iki 70 proc.

Tačiau dėl žuvies deficito kalta ir pati Lietuva, kuri artimiausiu metu praras jūrinės valstybės vardą ir liks tik valstybe prie jūros, nebeturinčia laivų. Jų tuoj neliks, nes už laivų supjaustymą dosniai moka ES, norėdama žvejybos rinką atlaisvinti Bendrijos senbuvėms. Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA) tinklalapyje nurodyta, kad vien įgyvendinant 2007-2013 metų programą patenkintos 32 paraiškos dėl daugiau kaip 40 laivų atidavimo į metalo laužą.

Už laivo supjaustymą priklausomai nuo jo tonažo savininkui sumokama nuo maždaug 100 tūkst. litų. Tačiau, pavyzdžiui, laivas „Tauras“ įvertintas 742,7 tūkst. litų, o „Pollux“ - net 7,69 mln. litų. Beje, ne visus pinigus duoda ES. Prie savo laivyno naikinimo privalo prisidėti ir Lietuva, kofinansuodama „paramą“.

Kadaise, Nepriklausomybės pradžioje, Lietuva turėjo kone pusę tūkstančio laivų. Ir galėjo drąsiai vadintis jūrine valstybe. Dabar šalyje iš maždaug 500 turėtų jūrinių laivų teliko per šimtą. Ir tai - kartu su prekybiniais. Kuo mažiau žvejybinių laivų, tuo šaliai suteikiama mažesnė žuvų gaudymo kvota Baltijos jūroje ir vandenynuose. Todėl nėra keista, kad žuvis tapo deficitu ir brangsta. Juo labiau kad Lietuvos perdirbėjai ir prekybininkai apie 95 proc. žuvų išteklių importuoja. Beje, prognozuojama, kad brangs ir pienas, mėsa, kiti maisto produktai, mat už ES pinigus naikiname ir savo žemės ūkį. Pasak profesoriaus Povilo Gylio, šios problemos kyla ir dėl to, kad „mūsų valdžia yra ypač trumparegiška, nesistemiškai mąstanti“.