Čia daugiau kaip Rolandas Paulauskas mato pasaulį. Tęsinys apie blogos valdžios fenomeną.

Kodėl mes neišsirenkam vienos valdžios?

Jausmas visada eina priekyje proto. Jeigu yra kalbami faktai, kurie žmogui sukelia nemalonius jausmus, jis stengsis tų faktų negirdėti, juos apeiti, ignoruoti. Kalbant apie rinkėją, kuris pasaulį pirmiausia vertina jausmais ir jeigu jam aiškina žmogus, kuris jam nepatinka, jis labai sunkiai priims jo argumentus. Nes jausmas užgožia galimybes suvokti ką tas žmogus šneka.

Fragmentinis mąstymas

Jeigu pastatysime dramblį ir liepsime užrištomis akimis žmonėms palietus pasakyti koks tai dalykas čia yra, gausime skirtingus rezultatus. Tas kas laiko įsitvėręs sakys, kad laiko kažkokį stulpą, kas laiko uodegą sakys, kad laiko virvę ir panašiai. Ir šis fragmentinis mąstymas yra matyt visiems būdingas. Aišku visi skirtingu pločiu ima šiuos fragmentus. Vieni remiasi tik fragmentais, kiti plačiau ir tai priklauso nuo žmogaus prigimties.
O suvokti pasaulį ir duoti atsakymus į klausimus kuriuos kelia tas pasaulis reikia sisteminio mąstymo, konceptualaus mąstymo, apimančius kiek įmanoma daugiau. Tačiau galimybių didžioji dalis žmonių neturi. Absoliuti dauguma žmonių mąsto labai fragmentiškai.

Wishful thinking - Aš žiūriu į pasaulį taip, kaip aš norėčiau, kad jis atrodytų.

Ar tikrai taip yra, ar man norisi, kad taip būtų? Pavyzdžiui Europos Sąjunga ir visą stojimo į Sąjunga epopėja. Juk kaip malonu yra galvoti, kad kažkas tau padės, kad kažkas už vieną litą tau duos tris. Ar įmanoma iš principo taip? Ar yra buvę istorijoje taip, kad vienos tautos išlaikytų kitas tautas ir visą laiką be sau naudos valgydintų? Jeigu pažiūrėsite į gyvenimą suprasite, kad niekada to nebuvo. Šalims, kurios veržėsi į ES atrodė, kad taip įmanoma, nes norisi, kad taip būtų. Didžioji dauguma žmonių diskutuoja šitame lygmenyje. Jie kalba nes norėtų, kad taip būtų.

Žmogus susikūręs kažkokį tai modelį, fragmentišką ar panašiai, jis labai šį modelį sunkiai keičia. Ir jisai kokį nors faktą ar įvykį, kuris griauna šitą modelį jis jo stengiasi nematyti. Tai mūsų bendri ypatumai, kurie vienija mus.
Kas mus skiria?

Mus skiria prigimtis pagal sugebėjimą susigaudyti pasaulyje:

Naivūs – jų yra dauguma.
Gudrūs – kurie sugeba pasinaudoti dauguma. Jis nelabai gilinasi į problemas, jis konkrečiai organizuoja savo gyvenimą.
Protingi – jie mato negeroves. Bando taisyti visą laiką visuomenę.
Išmintingi – atskiria tiesą nuo to kas neįmanoma.
Ir žvelgiant geriausiai įsitvirtino ne protingieji, o gudrieji. Protingi žmonės mato negeroves, bet neatskiria kurios negerovės yra didesnės, kurių pakeisti negali. Tai yra Dievo duotos aplinkybės. Jis aukoja savo gyvenimą tam, ko iš principo pakeisti neįmanoma. Išmintingas žmogus sugeba atskirti tiesą, kas nėra taip lengva.
Tai yra įgimtos sąvybės ir jeigu jūs manysite, kad tai yra neįgimtos sąvybės ir bandysit pakeisti jūs veltui gaišit laiką. Budizme yra toks dalykas, kad nėra kai kurių atsakymų į keliamus klausimus. Todėl, jei jūs kelsite klausimus ir ieškosite atsakymų jūs tiesiog gaišite savo gyvenimą nes atsakymų į tuos klausimus nėra. Tai yra toks dėsnis. Kas sukūrė pasaulį, kodėl jis jį sukūrė. Aš nesiimu už jį to spręsti.
Liberalai iš tiesų yra protingi žmonės, jie mato tas negeroves, mato atskirus fragmentus labai ryškiai, bet jie nemato kito dalyko. Jie nori pakeisti žmogaus prigimtį kalbėdami apie laisvą konkurenciją ir apie kitus panašius liberalius mitus. Ir visi jų veiksmai virsta į blogį. „Gerais norais kelias į pragarą”.
Yra žmonės, kurie kuria taisykles, kurie organizuoja gyvenimą pagal tas taisykles ir tie, kurie gyvena tose taisyklėse. Tie, kurie kuria taisykles ar organizuoja gyvenimą jose nereiškia, kad jisai nėra naivus arba protingas. Tiesiog jo prigimtis gali būti, kad jis laužys taisykles, nekreips dėmesio į tai. O tai kas kuria tas taisykles nereiškia, kad yra kažkuo protingesnis už kitus.
Psichologai skirsto žmones į kategorijas: avys, šunys, vilkai ir piemenys. Avių yra daugiausia, šunų yra mažiau ir taip toliau. Suvokia kas vyksta pasaulyje daug maž vilkai ir piemenys. Avys ir šunys pagal prigimtį visada bus manipuliacijos objektas ir jie nepajėgūs susigaudyti, ir taip jau yra sutverta. Kuo skiriasi vilkas ir piemuo santykyje su avimis? Vilkas savo supratimą naudoja savo asmeniniam labui, susigaudo kas vyksta ir jis tai naudoja tik sau. Piemuo visada stengsis savo supratimą tų avių labui daugiau ar mažiau. Galit su tuo sutikti arba ne. Tai yra nemalonus žinojimas, bet tai yra duota ir nuo to niekur negali pabėgti. Paprasčiau galima pasakyti, kad yra vedantys ir vedamieji.
Mes sprendžiam ar už mus sprendžia?

Už mus sprendžia tik tie, kurie mus veda. Vadinamas elitas. Lietuvoje didžioji dalis elito, kad ir kaip jie besivadintų, liberalai, konservatoriai, kairieji, dešinieji iš esmės jie sutinka dėl keliatą pagrindinių dalykų. Į Europos Sąjungą stojo visi, į NATO stojo visi, sutiko su teiginiai kaip laisva rinka, valstybės kapitalo privatizavimas, konkurencija, tolerancija. Ir jeigu vyksta ginčas tarp elitų tai jie visi iš esmės sutinka visi. Kalbanti brolija dažniausiai neturi pragyvenimo šaltinio. Kad jie negalėtų būti nepriklausomi jie dirba dažniausiai valstybinėse įstaigose arba ekonomistai bankuose ir neišvengiamai jis gauna maistą iš tam tikro užsakovo, ir tada tas užsakovas ir formuoja tą repertuarą. Kiek ta brolija kalba savo balsu, o kiek ji kalba tai už ką gauna valgyti. Kad tai ką kalba ta brolija nereiškia, kad tai reikalinga avims. Jis labai lengvai keičia savo repertuarą pagal užsakovo norą nes jam reikia valgyti. Elitas yra tautos atstovas pasauliui, bet elitas pirmas, kuris tą tautą ir išduoda. Elitas kalba tautos vardu, bet yra labai pažeidžiamas. Tai reiškia, kad jei kas kalba už jus, tai nereiškia, kad jis yra protingesnis už jus, kurie klauso. Kalbanti brolija lygiai taip pat supranta pasaulį per fragmentinį mąstymą, per tuos pačius jausmus ir tuo pačiu ji gali būti manipuliuojama visais šiais minėtais dalykais. Pavyzdžiui nukrypstant nuo temos istorija yra politikos tarnaitė. Ji tarnauja politiniams interesams. Jos yra perrašomos ir tai bus visada. Ekonomika iš vis ar galima skaityti kaip mokslą. Joje yra ir skaičiavimų ir psichologijos. Ir dėl to, ta kalbanti brolija transliuoja tam tikrą repertuarą tiems rinkėjams, avims, kurių yra dauguma. Avims sunku susigaudyti kur yra tikri ar nupirkti teiginiai. Kaip tuo elitu tampama?
Per pinigus, tam tikrų mokslų baigimą, tam tikrą aktyvumą, sugebėjimus ir panašiai. Tų žmonių tyra klausoma ir daromi sprendimai paskui. Tie kalbantys nėra geresni už klausančius. Pavyzdžiui per krizę yra žmonių, kurie gavo Nobilio premijas už tai, kad įrodė jog krizių daugiau nebebus. Jie yra tam tikri kūrėjai tos krizės. Ir kai kas tikėjo, kad tai yra mechanizmas kuris suksis amžinai.

Kas mums pasako kas, kur ir kaip?

Tiek elitas skelbia savo repertuarą per žiniasklaidą. Žiniasklaida remiasi pinigais, ji atrūšiuoja kurios brolijos teiginius reikia rodyti. Yra kelios žinių agentūros. Reuters, CNN ir pavyzdžiui šitos kelios agentūros pateikia visą pasaulio vaizdą kuriuo mes operuojami. O lietuvių žiniasklaida neturi tiek lėšų, kad išsiųstų savo korespondentus į kitas šalis ir jos užsiprenumeruoja tų agentūrų informaciją. Jūs pasižiūrėję per žinias matote tas pačius reportažus su beveik tais pačiais komentarais ką rodo Rusijoje, Anglijoje, ką rodo BCC ir panašiai. Taip yra sukuriamas tam tikras pasaulio vaizdas, kuris nebūtinai yra teisingas. Nes už viso to yra grupelė žmonių, kurie separuoja informaciją kuri jiems naudinga, o kuri nenaudinga. Mes eidami į valdžią ar rinkdami ją remiames savo įsivaizdavimais kurį formuoja žiniasklaida, kuri savo ruoštu filtruoja ir tos kalbančios brolijos interesus kuriuos priimti ar ne. Yra tik nedaug informacijos priemonių, kurios priima kitokį žinių repertuarą. Dauguma elito sutaria dėl pagrindinių teiginių, tai tas kuris nepritaria pasidaro svetimas. Ankščiau bandė visą tai sukontroliuoti, bet jiems nepavyko. Gi dabar gali bet kas sukurti savo televiziją ar interneto puslapį. O dabartinis elitas yra kiek gudresnis. Senai yra suprasta, kad reikia kontroliuoti meinstrimą, tą avių bandą, duoti jiems tam tikrą mąstymo kryptį, o, kad ten kažkoks atsiskyrėlis kalbės kitaip jis atrodys juokingai. Jeigu tu kalbi teiginius, kuriuos pasaulis, dauguma nepriima, tai jie ignoruos tai. Tai realiai kas kontroliuoja visą tai net nesivargina kontroliuoti atskirų leidinių ir dėl mūsų Kadangi kiek žmonių mumis domisi? – nedaug. Pažiūrėkit kokie tiražai yra didžiausi – glamūrinių žurnalų, kurie nekelia jokių problemų. Tos avys ir nenori nieko žinoti. Jos nori malonumų, Wishful thinking, jos nori matyti pasaulį tokį kaip įrodo tie glamūriniai žurnalai. Jie skaitydami juos atlieka tam tikrą psichologinį vaidmenį. Nusiperki žurnalą ir “išskrendi” į tą mažą be problemų esantį pasaulį. Panašiai kaip su teleloto bilietu. Nusipirkai bilietą ir galvoji kur tą milijoną padėsi, kur jį išleisi ir savotiškai gaunasi psichoterapija. Ir tie glamūrinių žurnalų leidėjai nėra kažkokie išmintingi, jie gudrūs. Šitoje vietoje užtenka to, kad galima pasinaudoti žmonių naivumu ir gerai įsitaisyti. Iš esmės situaciją valdo žiniasklaida, žiniasklaidos darbuotojai yra to elito dalis. Jie visą laiką transliuoja tą patį vaizdą kuriuo visuomenė nepatenkinta, bet kito repertuaro negali būti nes jie nepriima kitų minčių. Plius yra užsakymai tokių minčių, už tai yra mokama ir ne visada iš Lietuvos.

Renkam, renkam ir vis tas pats.
Kodėl rinkimai duoda vis tą patį rezultatą? Kad rinkimai būtų prasmingi tai ne tik reikia turėti iš ko rinktis, bet reikia suprasti ką tu renkiesi. Ar galima pavadinti rinkimais kai žmonės renkasi nelabai suprasdami ką jie renkasi? Jau buvo minėta, kad didžioji dauguma iš viso nesupranta kas čia vyksta. Jis ateina su bilietuku ir sprendžia ateities likimą. Kokio teigiamo rezultato galima laukti iš tokio dalyko? Nejaugi kas nors bandys prieštarauti, kad kiekvienas susigaudo politikoje, ekonomikoje, suvokia apie pinigų emisijas ir panašiai. Net ekonomistai klysta. Pasikvieskit ekonomistus su moksliniais diplomais ir jie aiškins visiškai priešingus dalykus. O čia ateina žalias žmogus, kuris neturi supratimo ir gali dalyvauti rinkimo procesuose dėl valdžios. Tai kuo jisai remiasi rinkdamas? Jis ir remiasi savo jausmais, patinka ar ne. Kaip buvo minėta partijos sutaria dėl panašių dalykų. Jos skiriasi tik pavadinimais, o iš esmės darbai jų yra vienodi. Už ES balsavo, už privačių pensijų fondų kūrimą balsavo kartu, už kareivių siuntimą į Afganistaną balsavo kartu… tik vienetai seime balsavo kitaip. Vadinasi partijos sutaria dėl tam tikro repertuaro. Tai žmogus rinkdamasis iš tų pačių repertuarų gaus visiškai vienodą rezultatą. Paradadoksas iškyla toks. Kuo mažiau Prezidentas ką nors daro, tuo labiau visiems patinka. Nes kuo daugiau pradeda daryti iš karto rinkėjai pradės vertinti tuos veiksmus, o jeigu jis sugebės kalbėti tai kas patinka rinkėjams jis išliks populiarus visą laiką. Norint ką nors pakeisti reikia kalbėti visiškai kitą repertuarą. Norint padėti toms avims reikia turėti repertuarą padėti toms avims. Ta galimybė veikti atsiranda per rinkimus kurie kontroliuoja tam tikros jėgos ir žiniasklaida.
Partijos reikia žiniasklaidų, o žiniasklaidai reikia pinigų. Kas duoda pinigus, tas nori ir gauti. Ir vėl uždaras ratas. Tai ko reikia tikėtis iš politinės sistemos kurioje viskas perkama už pinigus ir reikia atidirbti tiems kurie tuos pinigus davė?

Kai ką galima pakeisti, o kai ko ne. Arba elitas pribręs naujam repertuarui, arba kai į sistemą ateina kitas elitas.