Vilmora direktorius pasakė, kad praktika įrodė, jog Prezidentus išrinkdavome, kurie nesprendė tikros politikos, o tik vaidino ryškius žmones kitose veiklose ir žmonėms tai patiko. Prezidentų žmogiškos sąvybės labiau patinka žmonėms nei jo sugebėjimai valdyti šalį. „Lūkesčiai iš Prezidento yra vieni, o funkcijos jo yra kitos“ - Vytautas Gapšys.

Remsiuosi Rolando Paulausko žodžiais, nes jis vienas, kuris kažką naujo ir teisingo pasako.


Jis turi iš kažko rinktis, tai turi būti asmenybės ar partijos. Bet antra, jis turi suprasti ką jis renkasi ir čia mes susiduriam su didžiule problema. Gal kas ims įrodinėti, kad didelė dalis žmonių kur ateina į rinkimus ir žino pavyzdžiui žodis šortinimas, ką reiškia valiutų modelis? O jie turi balsuoti už pareigūnus, kurie lemia jų pačių ateitį ir mano ateitį, žalio supratimo neturėdami apie daugelį reiškinių. Ir mes užkraunam ant žmogaus pečių nepakeliamą naštą. Iš jo verčiama spręsti savo ateitį neturėdamas informacijos ką jisai daro. Ir tai yra ne tik Lietuvoje, apskritai tos vadinamos demokratinės sistemos yda. Į ką žmogus suveda savo pasirinkimą? – į žmogiškas kandidatų sąvybes ir visiškai nesvarbu ką tas kandidatas teigia. Dažniausiai jis nieko ir neteigia ypatingai. Dėl nacionalinių interesų niekas nesutaria. Vienas norės parduoti žemę užsieniečiams, kitas nenori. Nori įsivest eurą, kitas nenori. Net specialistai, kurie domisi tais dalykais nesutaria. Lenkijoje buvo diskusija ar verta įsivesti eurą tokiomis aplinkybėmis ir sėdi žymiausi Lenkijos ekonomistai, ir nesutaria tarp savęs. Vieni sako reikia įsivest, kiti ne. Tai ką turi daryti tas žmogus, kuris nesidomi tais dalykais, o sprendimą tai jis priimti turi. Dėl to ir išeina, kad galutiniame rezultate balsuojama už asmenybes. Yra suformuojamas kažkoks jausmas vieno ar kito kandidato atžvilgiu. Pirmas prezidentas – tai buvo nostalgija praeičiai, nes gyvenimas pablogėjo, o ponas Brazauskas ėjo link daugumai atrodančio geresnio gyvenimo. Ir ta nostalgija vedė jį per visą jo karjerą. Antras prezidentas – Adamkus. Mes orientuojamės į vakarus, o iš ten atvažiuoja žmogus, tai ką mes ir besvarstysim. Ko gi čia vietiniai bus geresni... Pavyzdžiui, Marcinkevičius ir Brazdžiūnas, du poetai. Vienas praleidęs visą gyvenimą su mumis, kitas išvykęs. Jūs pamenat koks buvo efektas kai grįžo atgal? Marcinkevičius buvo užmirštas, nes iš vakarų atvažiavo žmogus. Ta vakarų magija veikia ir antras Prezidentas yra šitos magijos rezultatas iš esmės tai yra atsitiktinis žmogus. Paėmus mūsų paskutinį Prezidentą, jei ji nebūtų buvusi Briuselyje, mes vargu ar iš viso svarstytumėme tokią kandidatūrą. Tai irgi tas pats. Jei einame į vakarų Europą ir čia atsiranda žmogus... Tas rinkėjas visiškai nesvarsto ar tas žmogus per gyvenimą buvo politikoje, ar jis turi kažkokią viziją, jis nieko nesvarsto. Jausmas gimė „įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio“, taip ir buvo, tai meilė iš pirmo žvilgsnio, o meilė nereikalauja įrodymų.



Pavyzdžiui, tik išrinko seimą i jų reitingas beveik nulinis. Todėl, kad žmogus balsuodamas už seimą, ten jam patinka vienas ar tu seimo nariai, bet visumoj dauguma jam tai nepatinka. Daugiskaitoj jis ant to seimo deda minusą, nes dauguma jam nepatinka, o balsuodamas už Prezidentą jis balsuoja už vieną asmenį ir jeigu jis jau įsimylėjo, jausmas gimė to kandidato atžvilgiu, tai jis turi labai pasistengti, kad sugadintų tą jausmą. Jeigu tas Prezidentas nieko neveiks, kalbės tokius bendrus žodžius, kuriuos nori rinkėjas girdėti, jis sėkmingai visą kadenciją ir prabus.

Jūs patys padarykite eksperimentą. Paklauskit kokio nors rinkėjo ar jis yra prieš mirties bausmę ar už, už žemės pardavimą ar prieš, už euro įvedimą ar prieš, ir jūs gausite tam tikrus atsakymus. Po to paklauskit, o kas jam patinka iš politikos ir jis įvardins politikus, kurie yra visiškai priešingos nuomonės nei jis pats. Per didelė našta yra eiliniam rinkėjui užkrauti susigaudymą niuansuose politinių partijų ir programų, dėl to niekas ir neberašo. Nepriklausomybės pradžioje kiek mes dėjome programų rašymų, o matai, kad niekas jų neskaito, net žurnalistai jų neskaito, o klausinėja iš visokių buitinių gyvenimo smulkmenų, ieško „sensacijų“. Iš tikrųjų niekas nesigilina ar reikia mums tą žemę parduot ar ne. Čia pasidaro antriniai klausymai, o patys svarbiausi mūsų visuomenės klausimai pasidaro antriniai. Ir tada kas laimi rinkimus? Tai turi būti vienaip ar kitaip sukėlęs jausmą žmogus ir belieka išeiti ir pasakyti „aš už viską kas gerai ir už viską kas blogai“. Tada kiekvienas rinkėjas į šitą frazę įdės savo turinį ir dar ... pageidautina, kad kovotų su korupcija. Labai populiarus yra šūkis kovoti su korupcija, o paprastam rinkėjui šito ir užtenka. Čia yra pačios demokratinės sistemos prigimtinės ydos ir jeigu mes norėtumėme rimtai pasišnekėti ką reikia daryti, tą turi aptarinėti žmonės, kurie tuo domisi, kurie nesiekia propagandinio efekto ir pasvarstyti kaip išbėgti iš šitos ydingos atmosferos, nes žmonės renkasi nežinodami ką. Išeiti į ekraną ir pasakyti, kad kovosiu su korupcija ir oligarchais, tai yra primityvu. Tai turi būti savaime suprantama, kad tu kovosi su korupcija, taip pat suprantamai, kad tu kvėpuosi. Bet kas toliau bus, ką tu toliau darysi neišgirdome per visą dvidešimtmetį nei iš vieno kandidato į Prezidentus.

Pagal dabartinę konstituciją mūsų Prezidentas ir neturi mąstyti apie vidaus politiką, to nėra numatyta. Jis skirtas labiau dovanoti medalius, toks dekoratyvus Prezidentas ir niekas į jį jokių vilčių nededa. Arba tai turi būti toks Prezidentas kaip JAV, kuris yra vyriausybės vadovas. Tada žinome su kuo sieti savo viltis ir kas yra atsakingas už vieną ar kitą laikotarpį.

Valstybės vadovas, Prezidentas, sėdintis priekyje, veda. Dabar pasakykite, kuris iš šių keturių kur mus veda? Ar buvo pasakyta per šiuos dvidešimt metų kur mus veda? Žmogus pretenduojantis į valstybės vadovą jis veda ne tik valstybę, jis veda tautą. O dabar? Jis veda liberalų būrį ar tautą veda? Ar yra šitaip formuojamas klausimas? O iš esmės pasirinkimas dabartinėm aplinkybėm kada Europoje vyks didžiuliai perversmai, ką mes girdime iš dabartinės Prezidentės? O ką ji blogo padarė? Ji viešai susitikime su seimo nariais pasakė, kad Lietuvoj užtektų 60 procentų lietuvių ir tai nėra paneigta iš jos pusės. Tai yra didžiausias smūgis nacionaliniams interesams koks begali būti. Todėl, kad vakarų Europoje imigracijos procesai yra vis didesni ir jie matydami šitas tuščias teritorijas Lietuvoje, ypatingai Latvijoje yra pasiūlymas, kad reiktų perkelti dalį emigrantų iš vakarų Europos nes ten nieko nėra, tuščia. Tas procesas eina ir mes norėtumėm girdėti iš valstybės vadovų, pretendentų į šiuos postus, norėtumėm girdėti į fundamentalius klausimus, kuriuos kelia epocha, istorinis procesas. Jūs girdit tokius? Nei iš vieno, kurie pretendavo ir buvo. Girdėjome tik tai, kad įstosime į ES ir bus mums visiems sotu, įstosim į NATO ir bus mums saugu. Ir visi mūsų strateginiai tautos interesai baigti šitais pasakymais. O dar prideda, kad kovosim su korupcija. Tai labai primityvūs ir valstybės vadovui tai per maža šito. Norėtumėm girdėti apie kompleksinį pasaulio vaizdą ir kaip Lietuva telpa šitame, kur mes turime eiti su tauta ar ir tai tautos nebereikia. Tautos sąvoka nebevartojama, o sąjūdį pradėjome su tauta dainuodami už Lietuvą, o kuo mes baigėm dvidešimtmetį? Tautos sąvoka pasidaro kaip ir gėdinga ir puikiai suprantama iš kur eina visi šie dalykai.

Yra baimė, kurią Rolandas Paulauskas mato daugelyje ir tokius žmones jis vadina liberalais. Jie visiškai nesidomi visuomenės interesais, dažnai prieš pastato savo interesus ir bijo kiekvieno tokio, kuris kiekvieną jų gyvenimą galėtų vienaip ar kitaip kreipt.

Pasaulio vyksmo logika rodo, kas pasiekia tautos, visuomenės, ne atskiri individai, tik tada rezultatą, kada yra aiškus tikslas, yra žmonės, kurie suvokia procesų esmę, kurie moka siekti jų tikslų. Pavyzdžiui paimkime pokarinę Japoniją. Keliasdešimt metų prie vairo buvo viena partija. Pietų Korėjoje, Baltarusijoje tas pats. Malaizijoje 25 metus išbuvo premjeru žmogus, kuris buvo laikomas autoritariniu lyderiu, bet jis ir padarė Malaiziją tokią, kokia šiandieną yra. Margaret Thatcher – autoritarinis lyderis, kuris deklaravo aiškiai ko jisai nori iš Anglijos. Kitokio mechanizmo nėra. Jeigu prezidentas bus paprastas, niekuo neišsiskiriantis žmogus, tai ir rezultatai bus tokie patys paprasti arba prasti. Visuomenėje atsiranda dvi pozicijos. Viena pozicija, kurią įvardijo ponas Vladas Gaidys – baimė, kad tas išrinktas žmogus pradės jiems reguliuoti gyvenimą, nes jis gerai įsitaisęs. Kaipo rasime tą stiprų kandidatą? Mes už ji net nebalsuosim, jis išgasdins visus... Didesnes problemos kaip emigracija Lietuvoje nėra ir turėtų šaukti ne tik Prezidentas apie tai, turėtų visas elitas apie tai šaukti, nes tauta išsivaikšto. Tai yra katastrofa nepalyginama su niekuo istorijoje, nebent su maro metais. Ir ką? – nieko, ramiai sau sėdi. Jei dabar vedanti politinė partija turi vos 15 procentų reitingą, tai įrodo, kad politinė sistema yra mirusi jei paimsime visą tai Europos mastu.